Slaugos modelio samprata. Modelio rezultatas ir jo įtaka slaugos praktikai Referatas Klaipėda, 2012 Turinys Turinys............................................................................................................................ 2 Įvadas............................................................................................................................. 4 Slaugos modeliai............................................................................................................ 5 Slaugos modelio samprata.............................................................................................6 Slaugos modelio tikslas - nubrėžti slaugytojoms gaires individualizuotos slaugos planui, tam darbui, kuris yra atliekamas slaugytojų iniciatyva ir yra susijęs su gyvybinėmis veiklomis. Į slaugos planą taip pat traukiamos gydymo procedūros ir kolegų, užsiimančių konkretaus paciento gydymu, rekomenduoti darbai. Visų tų darbų atlikimas yra svarbi slaugytojos pareiga. Tačiau modelyje svarbiausia - pačios slaugytojos inicijuoti slaugos aspektai............................................................................6 Prielaidos, kuriomis grindžiamas modelis....................................................................7 2.2. Gyvybinės veiklos.................................................................................................9 Slaugos modelyje, taip pat kaip gyvenimo modelyje, pagrindinis komponentas yra gyvybinės veiklos. Modelio šerdis yra gyvybinės veiklos, kadangi mūsų požiūriu slauga, jos yra visa ko centras. Slauga traktuojama kaip parama pacientams gyvybinių veiklų problemoms (akivaizdžioms ar potencialioms) išspręsti ar išvengti, joms palengvinti arba prie tų problemų būti akivaizdžios arba potencialios reiškia, jog slauga atsiliepia ne tik į esamas problemas. Ji taip pat, kada tik įmanoma, rūpinasi, kaip problemų išvengti (prevencija).......................................................................................................9 Išvados......................................................................................................................... 11 Naudota literatūra........................................................................................................ 12 Įvadas Nuo devinto dešimtmečio pradžios slauga beveik visą laiką sparčiai keitėsi. Visame vakarų pasaulyje sveikatos priežiūros sistemos reformuojamos, visa tai daro didžiulę įtaką visoms sveikatos priežiūros profesijoms. Tačiau atsižvelgiant į jų apimtį ir pobūdį bene labiausiai reformos veikia slauga (Roper ir kt., 1999). Pagal L. R. Simpson (2003) slaugytojai savo darbe vis dažniau susiduria su labiau išsilavinusiais pacientais, kurie aktyviai įsitraukia į savo slaugos planavimą ir sprendimų priėmimą. Todėl slaugytojų uždavinys yra gerinti slaugymo kokybę ir didinti pacientų pasitenkinimą suteiktomis paslaugomis. Vertinant individo slaugos poreikius nepakanka vien tik medicininės diagnozės, nes pacientai su ta pačia medicinine diagnoze gali turėti skirtingus slaugos poreikius. (Ehrenberg, 1999). Slaugos mokslas – vienas jauniausių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Ilgą laiką slaugytojai buvo gydytojų pagalbininkai praktiniame darbe, gydant pacientus. Šiuolaikinis požiūris į slaugytoją keičiasi, slaugos mokslo įsitvirtinimas lems kokybinę šio požiūrio kaitą bei slaugos koncepcijų plėtrą. Slaugos modelis yra pakankamai lankstus todėl, kad buvo panaudotas kaip slaugos proceso gairės. Nė vienas slaugos modelis ar teorija nėra universalus. Kiekvienas žmogus, kiekviena šeima arba kiekviena grupė pacientų, su kuriais dirba slaugytojas, yra unikalus kaip ir ta situacija, kurioje atsiranda pacientas, šeima arba grupė. Pasirinkta teorija ar modelis turi atitikti paciento poreikius ir slaugos požiūrį į žmogų ir slaugą. Slaugytojui, kuris duoda patarimus sveikai šeimai, reikalingos vienos teorijos, o slaugytojui, kuris slaugo sunkiai serganti pacientą – kitos. Anot D. Orem, slauga yra visuomenės sveikatos sistemos paslauga, nes patys žmonės nėra savaime pakankamai tobulos būtybės. Slauga – tai sveikatos sistemos paslauga, menas ir technika (Versterdal, 1998). Slaugos modeliai V. Henderson (1966) apibūdino slaugą, kaip pagalbą sveikiems ar sergantiems atgauti savarankiškumą. Ji išvardijo keturiolika gyvybinės veiklos komponentų, taip pat apibrėžė slaugos procesą ir atskyrė slaugą nuo medicininės ligonio priežiūros. V. Henderson teorija plačiai paplito ir buvo pripažinta. Šiuolaikinės slaugos modelių kūrime taip pat daug nuveikė D. Orem (1972), C. Roy (1970), O. Rogers (1970), B. Neuman (1972), M. Kings (1971). Šiaurės Amerikoje sukurtas D. Orem savirūpos modelis, apibūdina slaugą kaip paramą individams, maksimaliai skatinant jų savirūpą. C. Roy (1970) modelį, o esme sudaro adaptacijos idėja. O. Rogers (1970) modelyje svarbiausia yra aplinkos koncepcija ir paciento sąveika su aplinka (Roper,1996). B. Neuman (1972) aprašė principus, kuriais vadovaujantis reikėtų kurti slaugos modelius. Artimų disciplinų teorijas reikia perkelti ir pritaikyti slaugos mokslui, kuo plačiau išanalizuoti slaugos praktikos situacijas. M. King (1971) pasiūlė tikslo siekimo teorija, 1981 metais išleido knyga, kurioje pateikė interakcinių sistemų teorijos schema. Visi modeliai turi šias bendras sąvokas: • asmuo • aplinka • sveikata • slaugos veikla/procesas. Pagrindiniai slaugos modeliai. Slaugos modelis Roper, Logan, Tierney Orem Henderson King Trumpas aprašymas Gyvenimo veiklos modelis Savirūpos modelis Papildymo modelis Tarpusavio sąveikos modelis Sveikatos priežiūros sistemų modelis Prisitaikymo modelis Slaugos tikslas Užtikrinti kuo didesnę paciento savirūpą. Nepriklausomumas patenkinant 14 pagrindinių poreikių Pasiekimas, suteikimas ar atstatymas sveikatos, leidžiantis pacientui maksimaliai dalyvauti kasdieniniame gyvenime. Siekimas ir suteikimas paciento pusiausvyros. Neuman Roy Slaugos individualizavimas pasiekiamas slaugos procese. Slaugos procesas nėra nei modelis, nei filosofija, paprasčiausiai jis yra loginio mąstymo metodas, kuri reikia naudoti su aiškiu ir tiksliu slaugos modeliu. Tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios slaugos procesas įtraukiamas i slaugos modelį. Visame procese, kur tiktai įmanoma, pacientas turi buti aktyvus dalyvis. Asmeninės atsakomybės jausmo už sveikatą žadinimas, autonomijos, net ligos atveju, gynimas, vis dažniau yra vertinami kaip svarbus šiuolaikinės sveikatos priežiūros principai. Todėl svarbu į pacientą žiūrėti kaip į aktyvų dalyvį. Šiuolaikinius slaugos modelius galima suskirstyti i kelias slaugos teorijų grupes: sistemų, evoliucines, sąveikos, streso-adaptacijos bei egzistencines-fenomenologines teorijas. Susiformavo slaugos mokslo samprata. Kaip ir visuose moksluose, slaugoje išskiriami fundamentalieji ir taikomieji tyrimai. Slaugos proceso pakopos yra šios: 1. nustatymas (t.y. duomenų rinkimas, analizė ir interpretavimas, problemos formulavimas); 2. planavimas (t.y. problemų išdėstymas pagal svarbą, slaugos tikslas, veiksmų pasirinkimas (slaugos planas); 3. atlikimas (t.y. slaugymas, tolimesnis duomenų rinkimas); 4. įvertinimas (t.y. įvertinimas ar pasiektas tikslas, proceso įvertinimas, slaugos plano taisymas). (Žydžiūnaitė V., 2001) Slaugos modelio samprata Slaugos modelio tikslas - nubrėžti slaugytojoms gaires individualizuotos slaugos planui, tam darbui, kuris yra atliekamas slaugytojų iniciatyva ir yra susijęs su gyvybinėmis veiklomis. Į slaugos planą taip pat traukiamos gydymo procedūros ir kolegų, užsiimančių konkretaus paciento gydymu, rekomenduoti darbai. Visų tų darbų atlikimas yra svarbi slaugytojos pareiga. Tačiau modelyje svarbiausia - pačios slaugytojos inicijuoti slaugos aspektai. Gyvenimo modeliu grindžiamas slaugos modelis gali būti traktuojamas kaip ganėtinai platus ir tam tikra prasme supaprastintas požiūris į slaugą. Ir gyvenimo, ir slaugos modelio atžvilgiu tai daroma sąmoningai. Pripažindamos specializacijos svarbą ir jos reikalingumą slaugoje, visoms slaugytojoms yra ir turi būti priimtina nuomonė dėl bendrų slaugos sampratų, tikslų ir praktikos, nežiūrint aplinkos, aplinkybių, paciento būklės, pacientų grupės. Šis slaugos modelis yra pakankamai platus bei lankstus, kad galėtų būti panaudotas kaip slaugos proceso gairės, bet kurioje profesionaliosios praktikos srityje, taip pat kaip priemonė įvairių profesijos šakų vienovei suvokti. Esmė ta, kad tų dviejų modelių (gyvenimo ir slaugos) skatinimas panašus galvojimo būdas, minimaliai keičia įprastą gyvenimą tuo metu, kai žmogui reikia slaugos, nebent jam reikėtų pagalbos išmokstant susidoroti su kitokiu, neįprastu gyvenimu. 1 paveiksle matyti abiejų modelių pagrindinių sąvokų palyginimas. Skiriasi tik penkta pozicija. Gyvenimo konceptualizavimo tikslas pagal pirmus keturis gyvenimo modelio komponentus yra išryškinti kiekvieno žmogaus gyvenimo individualumą, o tai ir sudaro slaugos konceptualizavimo pamatą. Tačiau dar svarbiau yra, kad slaugyti pradėtas žmogus modelyje yra viso ko centras, kad reikalinga slauga gali būti atliekama atsižvelgiant į kiekvieno individą veikiančias aplinkybes, o ne primesta slaugytojų. GYVENIMO MODELIS 12 gyvybinių veiklų Gyvenimo trukmė Priklausomybės/nepriklausomybės ištisumas Gyvybines veiklas įtakojantys veiksniai SLAUGOS MODELIS 12 gyvybinių veiklų Gyvenimo trukmė Priklausomybės/nepriklausomybės ištisumas Gyvybines veiklas įtakojantys veiksniai Gyvenimo individualumas Slaugos individualumas 1 pav. Pagrindinių sąvokų palyginimas gyvenimo ir slaugos modeliuose Žinoma, modelis atrodo paprastas, toks paprastas, kaip gyvenimo modelis, kuriuo jis grindžiamas. Tik negalima mokyti, kad vienas kuris: arba gyvenimas, arba slauga – yra paprasti procesai, jie išties tokie nėra. Tačiau, norint modelį taikyti, jis turi būti lengvai suvokiamas, o slaugos atveju – tiesiog susijęs su praktika ir joje taikomas. Visai nėra reikalo, kad modelis išsemtų kiekvieną dalyko sritį. Iš tikrųjų, jeigu modelis yra per daug sudėtingas, perkrautas detalių, vargu ar jo pritaikymas praktikoje bus iš karto aiškus, nors akademiniu požiūriu jis gali būti įdomus vertas dėmesio. Sąmoningai buvo siekiama, kad šis modelis būtu nesudėtingas. Jis siūlomas kaip rėmas, turintis padėti studentams ir praktikams įprasti mąstyti apie slaugą apibendrintai, o vėliau naudotis tuo kaip priemone siekiant individualizuotos slaugos. ( Roper ir kt. 1999). Prielaidos, kuriomis grindžiamas modelis Kaip jau minėta, atrinktos sąvokos ir jų tarpusavio ryšiai slaugos modelyje yra priemonė slaugos dalyko interpretacijai. Todėl nenuostabu, kad modelių kūrėjos daug dėmesio skiria prielaidoms, kuriomis grindžiamas jų esminis požiūris. Fawcett (1984) laikosi nuomonės, kad slaugos modelių kūrėjos turi aiškiai išdėstyti savo prielaidas, kadangi jos parodo autorių vertybių skalę ir kas laikoma svarbiausia. Modelio autorės Roper, Logan, Tierney daro šias prielaidas: • • • Gyvenimas gali būti apibūdintas kaip gyvybinių veiklų visuma; Būdas, kuriuo atliekamos gyvybinės veiklos, turi įtakos gyvenimo individualumui; Žmogus yra vertinamas visais gyvenimo tarpsniais; • Per savo gyvenimą iki brandaus amžiaus atlikdamas gyvybines veiklas, žmogus linkęs tapti vis labiau nepriklausomas; Nepriklausomybė atliekant gyvybines veiklas didelė vertybė, tačiau priklausomybė neturi žeminti žmogaus orumo; Su individo gyvybinėmis veiklomis susijusias žinias, požiūrius ir elgesį veikia įvairūs veiksniai, kurie plačiąja prasme gali būti apibrėžti kaip fiziniai, psichologiniai, socialiniai kultūriniai, aplinkos politiniai ekonominiai; • • • • • • • • Būdas, kuriuo individas atlieka gyvybines veiklas gali keistis ribose, kurios tam asmeniui yra normalios; Kai individas „serga“, gali būti problemų (akivaizdžių ar potencialių) dėl gyvybinių veiklų surinkimo; Per visą individo gyvenimą būna svarbių įvykių, kurie gali daryti įtakos gyvybinių veiklų atlikimo būdui ir gali sukelti akivaizdžių ar potencialių problemų; Potencialių problemų sąvoka apima sveikatos propagavimą ir išsaugojimą, ligų profilaktiką, taip pat išryškina slaugytojos kaip sveikatos mokytojos vaidmenį; Sveikatos priežiūros kontekste slaugytojos dirba kartu su pacientu, kuris, išskyrus ypatingas aplinkybes, yra anonimiškas, sprendimus darantis, asmuo; Slaugytojos yra sveikatos priežiūros darbuotojos, dirbančios paciento ir bendrijos sveikatos naudai; Specifinės slaugos funkcija – padėti žmogui išvengti problemos, ją sumažinti ar išspręsti, prisitaikyti prie akivaizdžių ar potencialių, susijusių su gyvybinėmis veiklomis problemų ar jas įveikti (Roper ir kt.1999). Prielaidų kalba atspindi slaugos modelyje (2 pav.), kuris, kaip jau minėta, grindžiamas • gyvenimo modeliu. Iš tikrųjų modelių komponentai yra visai tie patys, išskyrus vieną išimtį: vietoje gyvenimo individualumo atsiranda individualizuota slauga. Kiti keturi komponentai - gyvybinės veiklos, gyvenimo trukmė, priklausomybės/nepriklausomybės ištisumas, taip pat veiksniai, įtakojantys gyvybines veiklas - yra iš gyvenimo modelio perkeliami į slaugos modelį. Panašumai labai gerai matyti 2 pav. (paciento) situacijos vertinimas (slaugos) planavimas (slaugos) įgyvendinimas (slaugos) rezultatų vertinimas 2 pav. Slaugos modelio schema 2.2. Gyvybinės veiklos Slaugos modelyje, taip pat kaip gyvenimo modelyje, pagrindinis komponentas yra gyvybinės veiklos. Modelio šerdis yra gyvybinės veiklos, kadangi mūsų požiūriu slauga, jos yra visa ko centras. Slauga traktuojama kaip parama pacientams gyvybinių veiklų problemoms (akivaizdžioms ar potencialioms) išspręsti ar išvengti, joms palengvinti arba prie tų problemų būti akivaizdžios arba potencialios reiškia, jog slauga atsiliepia ne tik į esamas problemas. Ji taip pat, kada tik įmanoma, rūpinasi, kaip problemų išvengti (prevencija). Gyvybinės veiklos: • Saugios aplinkos palaikymas • Bendravimas • Kvėpavimas • Valgymas ir gėrimas • Tuštinimasis ir šlapinimasis • Asmeninis švarinimasis ir rengimasis • Judėjimas • Darbas ir žaidimas • Lyties raiška • Miegojimas • Mirimas Tačiau negalime pernelyg stipriai pabrėžti, kad kiekvienos gyvybinės veiklos sąvoka apima kitus modelio komponentus, o jų tarpusavio sąveika veda prie individualumo net tais atvejais, kai žmonės auga ir tam tikroje vienoje grupėje, kokių nūdienos daugiakultūrėje visuomenėje yra daug (Roper ir kt. 1999). 2.3 Gyvybinių veiklų sudėtingumas Aptariant gyvybinę veiklą kaip gyvenimo modelio komponentą, buvo pabrėžta, kad sujungdama daug įvairių funkcijų, kiekviena gyvybinė veikla yra labai sudėtinga. Verta tai dar kartą pabrėžti, kadangi tai paaiškina, kodėl slaugos kontekste yra tokia įvairovė pacientų problemų ir atitinkamų slaugos darbų, susijusių su kiekviena iš dvylikos gyvybinių veiklų. (Kalibatienė D., 2004) 2.4 Gyvybinių veiklų tarpusavio sąsajos Dvylikos gyvybinių veiklų tarpusavio sąsajos taip pat yra komentuojamos, nes slaugos kontekste tai irgi svarbu. Kaupdama informaciją (įvertindama situaciją) apie tam tikrą gyvybinę veiklą, slaugytoja tikriausiai labai daug sužino apie kitas, su pastarąja glaudžiai susijusias, gyvybines veiklas. Pvz.: valgymo ir gėrimo įpročių aptarimas savaime skatina aptarti tuštinimosi ir šlapinimosi įpročius. Problema vienoje gyvybinėje veikloje gali nesunkiai sukelti problemas kurioje nors kitoje ar keliose gyvybinėse veiklose. Pavyzdžiui, judėjimo gyvybinės veiklos sutrikimai tikriausiai sukels problemų kitose, pvz.: asmeninio švarinimosi ir rengimosi arba darbo ir žaidimo gyvybinėse veiklose. Antra vertus, taikant modelį praktikoje, pavyzdžiui, aptikta skausmo problema slaugos plane gali būti siejama ne su viena gyvybine veikla. Jeigu nustatoma, kad skausmas susijęs su valgymu ir gėrimu arba tuštinimusi bei judėjimu, jis turi būti siejamas su atitinkama gyvybine veikla. Jeigu nustatomas bendro pobūdžio skausmas, jis turi būti siejamas su bendravimo gyvybine veikla. (Gudelienė L., 2001) Išvados Slaugos modelis atspindi – mirimo proceso prigimtį, ryšį su gyvenimo trukme, žmogaus priklausomybės/nepriklausomybės būklės poveikį ir fizinių, psichologinių, socialinių kultūrinių, aplinkos ir politinių ekonominių veiksnių įtaką šiai gyvybinei veiklai. Buvo duoti potencialių problemų pavyzdžiai ir pasakyta, ką galima padaryti, kad tos problemos nevirstų akivaizdžiomis. Apibendrinant Roper, Logan ir Tierney slaugos modelį, buvo pateikta bendro pobūdžio informacija apie slaugos individualizavimą. O slaugos individualizavimo sąvoka faktiškai yra slaugos proceso sąvokos sinonimas. Šį vertinimą reikia atlikti naudojant įvairias priemones, tarp jų - žmogų stebint, gaunant informaciją apie jo svarbiausius, su šia gyvybine veikla susijusius įpročius, užduodant jam atitinkamus klausimus ir išklausant pacientą ir/ar jo giminaičius, taip pat pasinaudojant reikalinga bylose, tarp jų ir asmens ligos istorijoje, esančia informacija. Sukauptą informaciją reikia išnagrinėti, kad butų aptiktos akivaizdžios, šioje gyvybinėje veikloje patiriamos problemos. Jos gali būti užrašytos, atsižvelgiant į jų pirmenybiškumą. Slaugytoja gali aptikti ir kai kurias potencialias problemas. Tačiau dėmesį reikia kreipti tik į tas, kurios yra svarbios šiame kontekste. Po to, kada tai įmanoma kartu su pacientu, reikia užsibrėžti realius tikslus: neleisti potencialioms problemoms virsti akivaizdžiomis, sumažinti arba išspręsti realiai egzistuojančias problemas, padėti žmogui prie tų problemų prisitaikyti, jeigu jų sumažinti ar išspręsti neįmanoma, ir padėti žmogui, nepraradus orumo, numirti. Žinoma, kai kurios problemos, paaiškėjusios iš slaugos pozicijų vertinant paciento situaciją, gali viršyti slaugos teikiamas galimybes. Tokiais atvejais, tinkamu laiku su pacientu pasitarus, šių problemų sprendimą reikia perduoti kitiems sveikatos komandos nariams - gydytojams, dietologams, religiniams patarėjams ir pan. Turint galvoje tai, ką žmogus gali ir ko negali be pašalinės pagalbos padaryti, atsižvelgiant į vietos aplinkybes ir turimus išteklius, gali būti pasirinkta slauga paciento ir slaugytojos abipusiai sutartiems tikslams siekti. Slaugos darbus atlikus, jų efektyvumą galima įvertinti atsižvelgiant į tai, kokie tikslai buvo užsibrėžti. Jeigu tikslai liko nepasiekti, jie gali būti pakeisti, papildyti, pakoreguoti jų įvykdymo terminai arba galima jų visiškai atsisakyti. Bet kuriame etape slaugos individualizavimas suponuoja iš anksto užprogramuotą grįžtamąją informaciją, o tai bendrame kontekste duoda praktiškai neribotas galimybes pakeitimams. Įvairios gyvybinės veiklos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir aiškiai jas skiriančių ribų nėra. Naudota literatūra 1. Ehrenberg A., Ehnfors M., Smedby B. Auditing nursing content in patient records// Scan Jcaring Sci. – 2001, 15, p. 133-141 2. Gudelienė L., Slauga, mokslas ir praktika//Slaugos kokybė. – 2001, p. 3-5. 3. Kalibatienė D. Slaugos istorija. Vilniaus universitetas. 2004. 4. Roper N. ir kt.. Slaugos pagrindai. Vilnius. 1999. 5. Simpson R. L. Today‘s challenges shape tomorrow‘s technology//Nursing Management. – 2003, 10 (1), p. 16-19. 6. Versterdal A. Sveikatos priežiūra ir ligonių slauga. Vilnius. 1998. 7. Žydžiūnaitė V. Slaugos mokslinių tyrimų metodologijos pagrindai. Vilnius. 2001.