Autorius Kūrinio pavadinimas Trumpas siužetas Vertybės Problematika J. Savickis „Kova“ Novelėje pasakojama apie berniuką, kurio tėvai mėgo girtauti smuklėje, o mama buvo labai graži ir patiko vyrams. Vieną vakarą išgėrusi ji kaip tik ruošėsi vykti pasilinksminti su kavalieriais. Vaikas bando ją sulaikyti, tačiau nesėkmingai. Kadangi jis bando sulaikyti išvažiuojantį vežimą, būna jo partrenkiamas ir sužeidžiamas, o motina vis tiek išvažiuoja. Vaiko meilė asocialiai motinai. Vaikas, augantis asocialioje šeimoje, jaučiasi nelaimingas, nereikalingas, bet vis tiek myli savo motiną, nors ir negalėdamas jos atvesti į doros kelią ir dėl to dar labiau kentėdamas. „Vagis“ Novelėje pasakojama apie vaiką, kuris paleidžia tėvo sugautą arkliavagį, nes vagies veidas jam priminė Kristaus atvaizdą, o tėvo elgesys su pririštu suimtuoju buvo žiaurus. Gailestingumas, krikščioniška meilė artimui. „Ad astra“ Novelėje pasakojama apie turtingą ūkininką Dalbą, kuris norėdamas reformuoti ūkį, pirmiausia nusprendžia paskandinti seną savo šunį. Beskandindamas jį, jis pats įkrenta į eketę ir ima skęsti, tačiau šuva, iššokęs iš eketės, išgelbsti savo šeimininko gyvybę padėdamas išsikapstyti. Nepaisant to, tuščiagarbiškumo apimtas ūkininkas vėliau vis tiek paskandina šunį ir grįžta į savo turtingus namus valgyti sočios vakarienės su į svečius atvykusiu kunigu. Novelės vertybė – besąlygiška gyvūno ištikimybė žmogui, nes šuo išgelbsti ūkininko gyvybę net po to, kai prieš tai buvo jo skandinamas. Novelės problema – žiaurus žmogaus elgesys su šunimi, ne tik visą gyvenimą jam ištikimai tarnavusiu, bet ir išgelbėjusiu jam gyvybę. Kita problema – kad Dalba užima garbingą padėtį visuomenėje, yra turtingas, sočiai gyvena, pas jį svečiuojasi net pats kunigas, o viduje jis yra niekšas. Paliečiama žmogaus išorinio padorumo, bet vidinio sugedimo problema. „Fleita“ Novelėje pasakojama apie muzikantą Žiogą, kuriam gydytojai uždraudžia groti fleita dėl sveikatos problemų. Šis, nebeturėdamas pragyvenimo šaltinio, apsigyvena pas giminaitį, ūkininką Viksvą. Iš pradžių būna labai gražiai priimamas, bet paaiškėjus, kad jis neturi pinigų ir negali dirbti sunkių ūkio darbų, imama jį smerkti. Neištvėręs pažeminimo Žiogas, nepaklausęs gydytojo perspėjimo, užgroja mylimu instrumentu ir kitą rytą randamas miręs. Novelės vertybė – ištikimybė tikrajam menui, tam, kas žmogui brangu, ką jis vertina, nes Žiogas užgroja fleita net ir žinodamas, kad dėl to gali mirti. Novelės problema, kad menininkas dažnai jaučiasi nesuprastas sumaterialėjusioje visuomenėje, viską matuojančioje pinigų ir pelno masteliu. Kultūra ir meno žmonės tokioje visuomenėje yra nevertinami ir nereikalingi. „Mėnesiena “ Novelėje pasakojama apie jauną turtingą valdininką, kuris įsimyli gražią ir, jo manymu, turtingą merginą ir ketina ją vesti. Pasimatymo metu panelė pameta perlo auskarą. Kavalieriaus garbės reikalas nupirkti tokį pat auskarą ir jis visą naktį kankinasi nesugalvodamas, iš kur paimti pinigų tokiam brangiam perlui. Kitą dieną jam būna atnešama sąskaita ir jis pamato, kad sąskaita juokingai menka, o perlas visai ne turtingos šeimos relikvija, kaip jis manė, o pigus eilinėje krautuvėlėje pirktas dirbtinis pakaitalas. Mergina jo akyse netenka vertės ir jis jos neveda. Kūrinyje keliama problema, kad valdininkui mergina atrodė verta dėmesio tik tol, kol manė, kad ji turtinga. O iš tikrųjų bendravimo pagrindas turėtų būti tyri jausmai, o ne meilė iš išskaičiavimo. J. Aputis „Dobilė. 1954 m. naktį“ Novelėje pasakojama apie paauglį Martyną, kuris vienas gyvena su sunkiai sergančia motina. Tėvas miręs. Jų šeimos maitintoja yra karvė Dobilė. Kartą kyla labai didelė perkūnija su liūtimi, o karvė likusi pririšta lauke ir motina bijo, kad ji nenusitrauktų. Staiga karvės iš tikrųjų nebesimato toje vietoje, kur ji buvo pririšta, ir Martynas, nors ir beprotiškai bijodamas žaibų ir griaustinio, išbėga jos ieškoti. Randa ją nusitraukusią ir pasislėpusią ir parveda namo. Grįžta jau nebebijodamas audros, jis įveikė savo baimę ir tapo tikru vyru. Novelėje berniukas įveikia sunkumus, savo silpnumą, baimę ir išorinio pasaulio pavojus. Šie išbandymai jį sustiprina, jis tampa drąsus, atsakingas ir gali šeimoje pakeisti tėvą. Kūrinyje aukštinama drąsa, valia, ryžtas, atsakomybė už savo artimą. Raginama nepasiduoti sunkumams. „Vakarėjan t gražios dobilienos“ Novelėje pasakojama apie paauglį, kuris veža į miestą pas gydytojus savo sergantį tėvą. Berniukas rūpinasi, kad tėvą kuo mažiau kratytų vežime, nes jam skauda pilvą, išsikovoja vietą eilėje ir išsireikalauja priėmimo pas gydytoją, vėliau nuperka tėvui vaistų ir sutvarko kitus reikalus pas valdininkus. Chaosas įveiktas ir jiedu vakare grįžta į saugų, ramų ir harmoningą savo kaimelio pasaulį. Novelės vertybė – vaiko meilė ir dėmesys tėvui, kažkada jį mažą auginusiam. Taip elgdamasis vaikas vykdo Dievo įsakymą: „Gerbk savo tėvą ir motiną“, kitaip sakant, elgiasi pagal visuotinės moralės dėsnius ir dėl to, įveikęs visus sunkumus, jaučiasi laimingas ir atlikęs savo garbingą pareigą. „Lidija Skoblikova ir tėvo žingsniai“ Novelėje pasakojama, kaip berniukas čiuoždamas slidėmis namo atiduoda tam visas savo jėgas ir pasijaučia šiek tik panašus į žinomą pasaulio čiuožimo rekordininkę Lidiją Skoblikovą. Jam grįžus namo, jo tėvas, rūpindamasis savo sūnumi, ryžtasi tamsų ir snieguotą vakarą eiti pas kaimyną paprašyti maisto, kad galėtų įdėti berniukui, rytoj iš pat ryto vėl grįžtančiam atgal į mokyklą. Tėvo gyvenimo pareiga – viską padaryti dėl sūnaus ir jis tam atiduoda visas jėgas. Tai jo gyvenimo išbandymai, ne mažiau svarbūs ir sunkūs, kaip ir tos žymios sportininkės. Pagrindinė novelės mintis, kad mes kiekvienas turime siekti svarbiausių savo gyvenimo tikslų, kad ir kokie sunkūs jie atrodytų. Tik tada mes jausimės tikri žmonės. Mes turime iki galo, iš paskutiniųjų išnaudoti mums duotus gabumus, nes tik tada būsime verti žmogaus vardo ir laimingi, o mūsų gyvenimas bus prasmingas. „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ Novelėje pasakojama, kaip šiuolaikinis džinsuotas jaunuolis paprašytas nušauna seną kalę ir tai padaro kaip paprasčiausią, niekuo neypatingą veiksmą, jo nesureikšmindamas ir nejausdamas jokių sąžinės skrupulų. Baisiausia, kad ir aplinkiniai kaimelio žmonės į tai pažiūri kaip į paprasčiausią, kasdienį, nereikšmingą įvykį. Šiuolaikinis žmogus atbukęs, jo nejaudina gyvos būtybės skausmas ar mirtis. Jis yra tapęs abejingas ir žiaurus, o baisiausia, kad dėl to nemato jokios problemos, tad kalbėjimas apie sąžinės graužatį, padarius tokį dalyką, čia išvis praranda prasmę. „Įveikti save“ Novelėje svarstoma, ką reiškia įveikti save. M. Katiliškis „Miškais ateina ruduo“ Romane pasakojama apie jauną, stiprų vaikiną Tilių, kuris vis neranda vietos gyvenime. Gelbėdamas patinkančią merginą nuo nešlovės, jis praranda ilgai lauktą tarnybą ir įsidarbina pas ūkininką Petrą Doveiką. Jauna Doveikos žmona Monika, fiziškai nekęsdama seno savo vyro, už kurio ištekėjo dėl jo turto, trokšta aistringos meilės ir suvilioja Tilių, paverždama jį nuo jaunutės šviesiaplaukės Agnės, kurią Tilius iki tol mylėjo. Slapta Tiliaus ir ištekėjusios moters meilė negali ilgai likti paslaptyje. Agnė apie viską papasakoja Doveikai ir šis, užsitaisęs šautuvą, eina užklupti įsimylėjėlių. Deja, per apsirikimą nušauna ne Tilių, o kitą žmogų ir jam gresia ilgi metai kalėjimo. Nevilties įsiučio apimtas jis šauna į Moniką, bet Tilius spėja ją pastumti ir pats gauna kulką, nors, pagal Romano vertybė – aistringas asmeninės laimės ir meilės troškimas, kuris yra toks natūralus, kaip ir gamta, kuri vaizduojama kūrinyje. Gamtos aprašymai labai vaizdingi, gamtos vaizdų aprašymas keičiantis metų laikams padeda atskleisti veikėjų charakterius, sustiprina, paryškina žmonių išgyvenimus, yra tarsi poetinis žmogaus gyvenimo simbolis (pavyzdžiui, M. Katiliškis aprašo alinančiai karštą vasarą. Tokia pat yra ir Monikos bei Problema, kad mylėdami mes kartais ir patys kenčiame, ir skaudiname kitus. Pavyzdžiui, Agnė kenčia, nes Tilius ją išduoda su Monika. Kenčia Petras Doveika, nes jam, visada sėkmingam ūkininkui, gyvenimas pakiša romano pabaigos logiką, šūvis nėra mirtinas ir paliekama viltis, kad jie su Monika dar ilgai ir laimingai gyvens. Tiliaus aistra, o pats Tilius palyginamas su skruzde, įklimpusia sakuose). Didelė romano vertybė ir turtinga, žodinga, graži autoriaus kalba. koją ir jis negali su mylima Monika sukurti taip svajotos darnios ir mylinčios šeimos. Kenčia ir Tilius – nors jis beprotiškai myli Moniką, bet kartu jaučia baimę, jį sekina toji slapta meilė, nes yra neteisėta. B. Sruoga „Dievų miškas“ Romane pasakojama apie Štuthofo koncentracijos stovyklą, įkurtą vokiečių ir veikusią Antrojo pasaulinio karo metais. Nuo 1943 m. iki 1945 m. joje kalėjo ir rašytojas Balys Sruoga, patekęs į ją už nepaklusimą okupantų režimui. Rašytojas atskleidžia nežmonišką nacių elgesį su suimtaisiais. Romano vertybė – sugebėjimas ironiškai, sarkastiškai pasijuokti iš lagerio gyvenimo beprotybės. Šita savybė padėjo B. Sruogai išgyventi koncentracijos stovykloje. Romane gvildenama pagrindinė problema – kodėl žmogus tampa žvėrimi? V. Mykolaitis – Putinas „Altorių šešėly“ Romane pasakojama apie Liudą Vasarį, kuris vykdydamas tėvų norą ir siekdamas idealų įstoja į kunigų seminariją. Deja, seminarijos aplinka jį slegia, nes jis yra poetas, jį traukia laisvė, kurios nėra toje mokymo įstaigoje. Be to, jis myli nuostabią mergaitę Liucę, bet dėl savo statuso negali būti su ja ir atsakyti tuo pačiu į jos meilę. Nenorėdamas įskaudinti tėvų jis nesiryžta mesti seminarijos, yra įšventinamas į kunigus, ima dirbti Kalnynų parapijoje. Deja, ir kunigo darbas jo netenkina. Labiau jį traukia poezija, jis ima garsėti kaip poetas. Įkvėpimo jam teikia ir bendravimas su dvarininke Rainakiene. Trečioje romano dalyje Liudas Vasaris vis tik meta kunigystę, nes suvokia, kad neįmanoma suderinti poeto ir kunigo kelio. Ryžtingai apsispręsti jam padeda ir jo mylima moteris Auksė. Romano vertybė - nenumalšinamas žmogaus siekis būti laisvam, mylėti, kurti. Problema – vidinis žmogaus konfliktas – klausyti širdies balso ar elgtis taip, kaip reikalauja pareiga. Siekis išsivaduoti iš visuomenės primestų reikalavimų, kurie yra svetimi žmogaus vidui. Užsidedama kaukė, kai turi apsimesti geru kunigu, nes to reikalauja pareiga, o viduje jauti, kad esi visai kitoks. Taigi, ką reiškia būti laisvam? J. Biliūnas „Liūdna pasaka“ Apysakoje veiksmas vyksta apie 1863 m., kai Lietuvoje vyko sukilimas prieš baudžiavą. Į tą sukilimą išeina ir Petras Banys, palikdamas namie jaunutę žmoną Juozapotą. Petras ir Juozapota tikisi, kad sukilimas laimės, nebereikės eiti dirbti į dvarą ponams, buvę baudžiauninkai gaus žemės ir galės savarankiškai ūkininkauti. Juozapota laukiasi ir jiedu su Petru svajoja, kad pasibaigus sukilimui jie galės ramiai ūkininkauti nuosavame ūkyje, auginti sodą ir vaikus. Deja, Juozapota niekaip negali sulaukti grįžtančio vyro. Išėjusi jo ieškoti randa pakartą kartu su kitais pagautais sukilėliais ir išprotėja iš skausmo, nes labai mylėjo savo vyrą. Prabėgus daug metų, ji vis vaikšto, ieškodama savo Petriuko. Pagr. vertybė – ištikima moters meilė vyrui, tokia stipri, kad net išprotėjama jos netekus. Vyro meilė žmonai, nes norėdamas sukurti jai laimingą gyvenimą jis ryžtasi rizikuoti savo sveikata ir gyvybe. Apysakoje „Liūdna pasaka“ labai svarbi šeima. Dėl jos gerovės žmonės pasiryžę bet kam. Šis kūrinys šiuolaikiniam žmogui svarbus dar ir tuo, kad primena mūsų protėvių narsą kovojant už tautos laisvę ir puoselėjant žmogiškąsias vertybes. Natūralus žmogaus siekis būti nuo nieko nepriklausomam, gyventi laisvai, būti laimingam šioje ašarų pakalnėje. Apysakoje keliama problema, kad likimas nepaiso žmogaus svajų ir siekių. Juozapotos ir Petro asmeninės laimės laivelis sudužo, nes jį užklupo galingesnė jėga – istorinės aplinkybės. „Vagis“ Novelėje pasakojama, kaip Jokūbas, gelbėdamas savo mylimą arklį, netyčia užmuša jį vogusį žmogų. Lavoną paslepia, niekas jo už žmogžudystę nenubaudžia, bet tikrasis žmogaus teisėjas yra sąžinė ir ji jį kankina visą gyvenimą. Sąžinė – Dievo balsas žmoguje ir nuo jo niekur nepasislėpsi. Vertybė – jautrumas sąžinės balsui. Problema – net ir netyčia padarius nusikaltimą, net jei yra pateisinimas tavo poelgiui, sąžinės graužaties atsikratyti neįmanoma. Kitas klausimas – ar keršydami mes nepasidarome blogesni už tą, kuriam keršijame? (Juk arkliavagis darė tik vagystės nusikaltimą, o Jokūbas tapo žmogžudžiu...) „Ubagas“ Novelės pasakotoją aplanko ubagas. Pasakotojas, pabendravęs su ubagu, atpažįsta jį. Tai buvęs kaimynas Sabaliūnas, kažkada be galo mylėjęs bites, vaikus. Dabar šis geraširdis senolis turi vaikščioti duoneliaudamas, nes tikras jo sūnus išvarė jį iš namų. Pagrindinė problema – vaikų nedėkingumas tėvams, juos užauginusiems. Vaikai turėtų rūpintis tėvais ir senatvėje, kai šie yra paliegę. Novelėje ubago sūnui svarbiau buvo įsitvirtinti ir turtingai gyventi iš tėvo atimtame ūkyje. „Lazda“ Novelėje pasakojama, kaip tėvas atleido ponui, kažkada jį skaudžiai primušusiam lazda už tai, kad drįso dvaro dobilais pašerti jaučius, kuriais dirbo to paties dvaro žemę. Tėvas senatvėje net priima paliegusį poną gyventi pas save ir susigraudina, gavęs dovanų tą pačią lazdą, kuria buvo kažkada muštas. Vertybė – atleisti netgi savo skriaudėjui. „Kliudžiau “ Novelėje pasakojama, kaip berniukas, norėdamas būti šauniu medžiotoju, pasirenka gyvą taikinį – patvoryje murksojusią benamę katytę. Katytė nuo taiklaus šūvio miršta ir tik tada berniukas, sukrėstas mirties vaizdo, suvokia, ką padaręs ir labai gailisi. Sulaužo lanką ir strėles ir pasiryžta niekad taip nebesielgti. Vertybės - gailestingumas silpnesniam už save. Sugebėjimas pasimokyti iš savo klaidų. „Brisiaus galas“ Novelėje pasakojama, kaip žmogus nušauna savo nukaršusį šunį. Šuo apsidžiaugia, kai jo šeimininkas, pasiėmęs šautuvą pašaukia jį eiti į pamiškę, gyvūnas pamano, kad jiedu, kaip senais gerais laikais vėl susiruošė į medžioklę. Deja, labai nustemba, kai šįkart šautuvo vamzdis būna nukreipiamas į jį patį. Šuo nesupranta ir to, kodėl žmogus, paleidęs kulką į jį, numetęs šautuvą bėga šalin, juk šuo jam tik norėjo paskutinį kartą palaižyti kojas. Vertybė - besąlyginė, ištikima gyvūno meilė žmogui. Problema - žmogaus beširdiškumas, nes žudomas buvęs ištikimas draugas, nesvarbu, kad jis tik šuo. Vaižgantas „Dėdės ir dėdienės“ Apysakoje rašoma apie baudžiavos laikus. P a s a kojima s pr a de da ma s a pibūdina t ir pr is t a t a nt vis us ve ikė jus ,jų s oc ia lin į s l u o k s n į i r g y v e n i m o b ū d ą : Mykoliukas Šiukšta – ja una s vyr a s , , ,dė dė “ – gyve na br olio š e imoje ir už pragyvenimą dirba darbus, o laisvalaikiu linksmina kaimą savo paties pasidaryto smuikelio grojimu; Severija – me r gina , mylint i Mykoliuk ą , t a č ia u vė lia u iš t e ka nt i už Ge iš ė s . La ba i darbšti, švari ir tvarkinga; Rapolas Geišė – pagyvenęs vyras, nemėgstantis darbo, tačiau priimamas į d v a r ą d i r b t i t i j ū n u . Veiksmas vyksta Lietuvos kaime – Aužbikiuose, Aukštaitijoje, vaizduojamas Saveikių dvaras. Mykoliukas nuolat dirba, o kai ilsisi, groja visam kaimui vieną išmoktą melodiją. Visi jo klausosi, tačiau labiausiai jo muzika patinka Severijai, kuri nuo la t a te ina pasėd ė t i p r ie Mykolo . J ie pažįs tami nuo va ikys t ės , tač iau t ik dabar vienas k itą įs imylė jo , tač iau jų Viena iš vertybių – pasiaukojimas, pvz., Mykoliuko pasiaukojimas savo brolio šeimos laimei. Kita vertybė – meilė. Mykoliuką visą likusį gyvenimą šildo kažkada patirta Severiutės meilė. Dar labai svarbi vertybė – darbštumas. Aukštinami lietuvio charakterio bruožai – kuklumas, uždarumas, santūrumas, ypač jautrus ryšys su gamta. Pvz., Mykoliukas palyginamas su žiogu, nes jo smuikelio melodija – tarsi gamtos dalis. Jo meilė irgi tarsi gamtos dalis – mylint nereikia žodžių, Apysakos problema – Mykoliukas ir Severija mylėdami vienas kitą negali kurti šeimos, nes pagal to meto santvarką ūkį yra perėmęs vyresnysis brolis, o Mykoliukui, kaip jaunesniam, neskiriama nieko ir jis tampa tik darbo jėga savo brolio ūkyje. Jis negali kurti šeimos, nes neturėtų kur meilė tyli ir ned rąs i, be žodžių, no r s jausmai ir laba i s t ip rūs . Tuo metu Rapo las Ge išė , jau pagyvenęs vyras , įs imyli S ever iją . Žinodamas, kad ji rytais krembliauja (grybauja ) , pakvieč ia ją sus it ik t i miške ir j ą sut ik ę s a is tr inga i buč iuo ja . Severja sutrinka ir nesupranta, kas svarbiau, ar meilė Mykolui, ar aistra Geiše i. J i p irmą kar tą pa junta ga lingą vyr išką ge ismą ir apsva iginta , beve ik nesąmoninga i pak lūs ta jam. Geišė ilga i nede lsęs a te ina p irš lyboms pas S ever iją . S ever ija a te ina pas Mykoliuką paprašyti, kad šis jai pagrotų per jos vestuves, ir tuo pačiu, pasinaudodama paskutine proga, jį išbučiuoja. Per vestuves Mykolas grojo Severijai paskutinįkart, tačiau nutrūko styga ir nuo to laiko jo dainelė d ingo iš visų ak irač io . S ever ija ir Rapo las išs ik raus tė dvaran ir kur į la iką la i m i n g a i g y v e n o , s u s i l a u k ė d u k r e l ė s , k u r i d a r v i s a i m a ž u t ė b ū d a m a m i r ė . Mykolas atsimainė, tapo kaimo artoju Dzidoriumi ir per dienas dirbo laukuose, visą savo pyktį ir įniršį perteikdamas gyvuliams. Visuomenėje– perversmas.Panaikinama baudžiava. Geišė nebetenka savo pareigų ir išvejamas iš dvaro. Kartu su savo pačia prieglobsčio prašo savo brolio Dovydo šeimos. Vargais negalais apsigyvena jų namuose. Severiutė per dienas dirba už du (mat Rapolas jokio darbo neišmanė ir nesugebėjo dirbti) ir be jokio atlygio. Karšinčius Rapolas susibendravo su Dovydo sūnumi Adomuku.Nunuodytas brolio Dovydo žmonos Geišė miršta. Labiausiai tai p a ve ik ia A d o muk ą . P o v ie nų š ve n t a d ie n io miš ių S e ve r iu t ė uže ina į s muk lę ir čia išgeria su vyrais. Vėliau Severija apsivagia iš Dovydo namų, bet suvokusi, jog ėmė ristis žemyn, atiduoda skolą, nebesilanko smuklėje ir tampa ramiu meilę išreiškia žvilgsnis, šypsena, užtenka tik mylimo žmogaus buvimo šalia, kad būtum laimingas. parsivesti žmonos ir iš ko išlaikyti šeimą. Taigi problema šiek tiek panaši į J. Biliūno „Liūdnos pasakos“ situaciją – žmogaus asmeninę laimę griauna už jį stipresnės išorinės aplinkybės, kurioms būtina paklusti. Jei Mykoliukas būtų išėjęs iš brolio šeimos, šis nebebūtų sugebėjęs išlaikyti ūkio ir nusigyvenęs, o Mykoliukas nenorėjo griauti brolio gyvenimo, nenorėjo, kad brolio vaikai, kuriuos jis mylėjo, išeitų ubagais. darbiniu įrankiu, kokiu yra ir Mykolas savo brolio šeimoje. A. Škėma „Balta drobulė“ Romane vaizduojamas Niujorke gyvenantis emigrantas iš Lietuvos Antanas Garšva. Garšva - silpnos sveikatos žmogus. Jis serga sunkia nervų liga neurastenija. Šią ligą jis paveldėjo iš motinos, o ją sustiprino sunkus smegenų sukrėtimas, kurį Antanas patyrė tardomas sovietų. Garšva turi pastoviai gerti vaistus ir gydytojas uždraudė dėl ligos kurti šeimą. Antanas labai vienišas, nes dėl savo pavojingos ligos turi atsisakyti mylimos moters Elenos. Prieštaringas Garšvos mąstymo dvilypumas: jis suvokia, kad kančia yra neišvengiama šio gyvenimo dalis ir reikia ją priimti, įprasminti kūryboje. Bet nors ir suvokdamas, kad žmogui neišvengiamai lemta kentėti, kartu veikėjas ilgisi žemiškos laimės, artimo žmogaus meilės. Kitas veikėją slegiantis dalykas – bukinantis darbas liftininku viešbutyje. Garšva yra kūrėjas, poetas, menininkas ir jį slegia šis mechaniškas darbas. Jį slegia ir marga, triukšminga, soti Amerikos kultūra, jis ilgisi Lietuvos, kartais niūniuoja lietuviškas sutartines, jo kūryboje šmėkšteli lietuviškų mitinių būtybių vaizdiniai. Deja, nors ir nekęsdamas savo darbo, jis turi iš ko nors gyventi ir privalo šypsotis klientams, nors širdyje juos keikia šlykščiausiais žodžiais. Romano pabaigoje šmėkšteli viltis, kad Antanas gali būti laimingas, nes su juo pasiryžta varge ir džiaugsme visada kartu būti mylima moteris Elena, bet, pagal romano logiką, žmogus šioje žemėje negali būti laimingas. Paskutiniu momentu Antanui pasibaigia jo vaistai, jis nespėja jų įsigyti ir užėjęs priepuolis toks stiprus, jog visiškai pažeidžia smegenis. Iš paskutinių romano eilučių suprantame, kad Garšva pamišo, nes sėdi ant grindų šinšilo veidu ir plėšo į mažus skutelius popieriaus lapą. O gal jis kaip tik dabar pagaliau laimingas? Menas, kūryba - tikroji gyvenimo vertybė. A. Škėmos požiūriu, kenčiantis žmogus yra kūrybingas ir sugeba priešintis pasaulio absurdui. Gyvenimą įprasmina menas. Kita vertybė – tikra meilė. Garšva ja patiki, kai romano pabaigoje jo mylimoji Elena susiranda jį ir pasako, kad bus su juo iki gyvenimo pabaigos, nesvarbu, ar laimėje, ar nelaimėje, priims jį tokį, koks jis yra – su jo liga, kančia ir skausmu. Problema – kaip galima būti laimingam šiame gyvenime, kai kiekviename žingsnyje žmogaus tyko kančia? Mūsų visuomenė sugedusi, pasaulis netobulas, o žmogus trokšta laimės ir tobulumo. Kaip tai pasiekti? Kuriant? (Kūryba – tai tobulumo kūrimas netobulame pasaulyje). Mylint? (Tikroji meilė, kai didžiausia laimė tau – atsižadėti savęs dėl mylimo žmogaus). Priimant kančią ir nesipriešinant jai, nes tada ji praranda savo geluonį? (Juk jei aš kančios nebijau, tai manęs ir nežeidžia tas skausmas, kurį ji gali sukelti. Jeigu tu jautiesi laimingas dėl to, kad esi nelaimingas, tai argi gali tave dar kas nors įskaudinti ar įžeisti?) Štai tokie klausimai be atsakymų keliami A. Škėmos romane. K. Donelaitis „Metai“ Pirmajame grožiniame lietuvių literatūros kūrinyje, poemoje „Metai“, pagrindinis „veikėjas“ yra ... saulė, nes būtent nuo jos priklauso metų laikai, valstiečių (poemoje vadinamų būrais) darbai ir rūpesčiai. Metų laikų kaita, gamtos vaizdai, žmonių darbai, ydos ir dorybės – apie visa tai pasakojama labai vaizdinga kalba, ne tik kuriant subtilaus grožio meninius vaizdus ( „Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia,/Kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko.“), bet ir nevengiant natūralumo („Ar nežinai, kad būrs nor grečną grūdą sulaukti,/Tai pirm to jis turi grečną šūdą pakrėsti?“) Poemoje aukštinamas darbas. Apie tai kalbama ir ištraukoje apie mėšlavežį, kurioje pabrėžiama, kad jei žmogus nori sulaukti gero derliaus, turi nesibjaurėti ir tokiu nemaloniu darbu, kaip mėšlavežis. Dalyje „Rudenio gėrybės“ pasakojama, kaip būrai švenčia sulaukę naujo derliaus ir sočiai vaišinasi ir ryškinama mintis, kad žemiškas gėrybes reikia pelnyti sunkiu darbu ir tada vertai jas naudoti. Kūrinyje aukštinama pagarba Dievui. Net ir gandras dėkoja Dievui už prarytą varlę, o žmogus tuo labiau turi būti dėkingas už viską ir niekuo nesiskųsti, nes Jei žmogus laikytųsi Dievo įsakymų, kukliai mokytųsi iš gamtos, gyventų pagal jos dėsnius ir jos ritmu, jis būtų laimingas. Nelaimės prasideda tada, kai mes pasiduodame palaidumui, paklūstame savo ydoms, norime lengvai ir tingiai gyventi. Tokia išvada peršasi perskaičius K. Donelaičio „tau, žmogau, miels Dievs daugių daugiaus dovanojo“. Labai svarbu, anot K. Donelaičio, kad žmonės būtų paprasti, kuklūs. Pavyzdį reikia imti iš gamtos – lakštingala yra toks neišvaizdus, kuklus paukštelis, o kaip nuostabiai čiulba. Taip ir kuklus žmogus – jo grožis būna vidinis. O išpuikę, išsipustę ponai dažnai būna tušti, pasipūtę ir kvaili. Net ir kuklus valgis būrams dažnai išeina labiau į sveikatą, o amžinai persiryjantys ponai suserga visokiomis ligomis. Svarbu laikytis visų moralės normų. Kūrinyje smerkiamas girtuokliavimas (kai net vaikai atsivedami į smuklę ir mato, kaip susimušę vėmaluose voliojasi jų tėvai). Žmogaus orumą žemina ir keiksmažodžių vartojimas, muštynės, apskritai bet koks moralinis palaidumas. Poemoje pabrėžiama ir tai, kad ne mažiau svarbu išlaikyti tautinį orumą. Smerkiami būrai, kurie mėgdžioja svetimų tautų papročius, manieras, aprangą. „Metus“. Argi šis XVIII a. rašęs literatūros milžinas buvo neteisus? Argi daugelis šiuolaikinės visuomenės problemų kyla ne dėl šių priežasčių?
Comments
Report "Prozos Kūrinių Konspektas (Privalomų Autorių)"