Hėrakleitas Fragmentai 1. Štai šitos Ţosmės esančios amţinai nesupranta ţmonės nei prieš išgirsdami, nei kartą išgirdę. Mat viskam randantis pagal šią Ţosmę, Jie panašūs į [jos] nepatyrusius, nors patiria ir tokius kalbesius, ir tokius darbus, kaip aš dėstau, kiekvieną pagal prigimtį atskirdamas ir išklodamas, kaip yra. 0 kitiems ţmonėms lieka paslėpta tai, ką jie veikia ovyje, lygiai kaip ir tai, ką maršai atiduoda miegodami. 2. Su kuo labiausiai be paliovos bendrauja – su šia Ţosme, – jie nesutaria, – ir su kuo kas dieną susiduria, tai jiems svetima rodosi. 3. Tokių dalykų nenuvokia dauguma, kurie su jais susiduria, ir nepaţįsta patyrę, o jiems tiktai regisi. 4. Išgirdusieji ir nesupratę panašūs į kurčius – tai apie juos liudija posakis: „Būdami čia nebūna“. 6. Todėl reikia sekti tuo, kas bendra, – o daugelis, esant bendrai Ţosmei, gyvena tarsi turėtų nuosavą nuovoką. 7. Ovyje būnantiems yra viena ir bendra [pasaulio] sąranga, o kiekvienas miegantis nusisuka į savišką. 8. Miegantieji yra to, kas vyksta pasaulyje, dirbėjai ir bendradarbiai. 9. Nedera elgtis ir kalbėti it miegantiems. 11. Nuvokimas bendras visiems. 12. Ne manęs, bet Ţosmės išklausiusiems išmintinga sutarti visa viena esant. 13. Yra Viena Išmintinga – ţinoti sprendimą, visus daiktus per visus vairuojantį. 14. Būtina ţinoti, jog karas yra visuotinis, ir teisybė –vaidas, ir viskas gimsta per vaidą, ir elgiasi [pagal jį]. 15. Viena Išmintinga vienui viena ir nenori, ir nori vadintis Dzeuso vardu. 16. Dievui visa graţu, gera ir teisinga, o ţmonės pasigavo, kad vieni dalykai yra neteisingi, kiti – teisingi. 17. Teisybės vardo jie neţinotų, jei tokių dalykų [t.y. neteisybės] nebūtų. 18. Dievas – diena naktis, ţiema vasara, kova taika, sotis alkis: keičiasi kaip kad kai [kas] sumaišyta su smilkalais vadinama pagal kiekvieno jų kvapą. 19. Karas – visų tėvas, visų karalius ir vienus atskleidė kaip dievus, kitus – kaip ţmones, vienus vergais padarė, kitus – laisvaisiais. 20. Nemarūs marūs, marūs nemarūs, kitų mirtimi gyvi, kitų gyvenimu mirę. 21. Tas pat buva gyva ir mirę, budintis ir miegantis, jauna ir sena: nes šitai, pavirtę, yra anuo ir ana tai, vėl pavirtę, šituo. 22. Ţmogus naktį, kai jo rega uţgesinta, uţsiţiebia ţiburį, o gyvenime [ţmogus] miegodamas uţsiţiebia mirtimi, budėdamas – miegu. 1 23. Mirtis – ką ovyje regim, o ką miegodami – miegas. 24. Gimusieji geidauja gyventi – ir gauti mirties dalias, ir dar vaikus palieka [naujoms] mirties dalioms gimti. 26. Lavonai uţ mėšlą išmestinesni. 28. Didingos mirties burtas didingą atneša dalią. 29. Arėjo nukautus gerbia dievai ir ţmonės. 30. Mirusių ţmonių laukia tai, ko jie nei tikisi, nei vaizduojasi. 31. Nesitikėdamas netikėta neatras – [yra] nesuieškoma ir neprieinama. 32. Didţiuma dieviškųjų dalykų per netikėjimą išvengia paţinimo. 33. Ţmogiškus vaizdinius laikė vaikų ţaislais. 34. Vaizdinimąsi vadino šventąja liga. 36. Ţmonės dėl aiškių dalykų paţinimo apsigauna panašiai kaip Homėras, kuris buvo uţ visus graikus išmintingesnis. Mat ir jį apgavo utėlinėjęsi vaikai, pasakę: „Ką pamatėme ir sugavome, tą paliekame, ko nepamatėme ir nepagavome, tą nešamės.“ 37. Valdovas, kurio yra ta pranašavietė Delfuose, nei ţosta, nei slepia, bet duoda ţenklą. 38. Gimtis mėgsta slėptis. 39. Neiškylanti aikštėn dermė uţ iškylančią galingesnė. 40. Jie nesuvokia, kaip išsiskirdamas su pačiu savimi sutaria: tai – atvirkščiai apgręţta dermė, kaip lanko ir lyros. 41. Priešprieša naudinga, ir iš besiskiriančiųjų – graţiausia dermė. 44. Kelias aukštyn ir ţemyn – vienas ir tas pats. 45. Rato apskritimo pradţia ir pabaiga bendra. 46. Jūra – tyriausias ir suterščiausias vanduo: geriamas ir išganingas ţuvims, negeriamas ir praţūtingas ţmonėms. 47. Asilai mieliau renkasi šiaudus negu auksą. 48. Kiaulės srutomis dţiaugiasi labiau negu švariu vandeniu. 52. Pagavos: visumos ir nevisumos, sutelktis išskirtis, darna nedarna: iš visų viena ir iš viena visi. 54. Šlamštas, pabertas kaip papuola, – graţiausia darna. 55. Štai šitą dailią tvarką, visų tą pačią, nei kas iš dievų, nei kas iš ţmonių sukūrė, bet buvo ji amţinai, ir yra, ir bus – amţinai gyva ugnis, pagal saiką įsiţiebianti ir pagal saiką uţgęstanti. 56. Visi daiktai – mainas ugniai ir ugnis visiems taip, kaip auksui prekės ir prekėms auksas. 57. Ugnies atogrįţos: pirma jūra, o iš jūros – perpus ţemė, perpus ugninė vėtra. [...] Jūra išsilieja ir seikėjasi iki tokio mato, koks buvo pirma. 58. Ugnis - stygius ir sotis. 59. Ugnis - nuovoki. 60. Visus [daiktus] teis ir pasmerks uţklupusi ugnis. 61. Amţinastis yra vaikas vaikaujantis, kauliukus metantis: vaiko yra karalystė. 62. Šitą viską vairuoja Perkūnas. 63. Kiekvienas padaras botagu ganomas. 64. Būdas ţmogaus dievybė. 65. Ţmogiškas būdas nevaldo sprendimų, o dieviškas valdo. 2 66. Vyras paikas dievybės akyse, kaip vaikas – vyro. 67. Graţiausia is beţdţionių šlykšti, palyginti su ţmonių gimine. Išmintingiausias is ţmonių prieš Dievą atrodys bezdţionė ir išmintimi, ir groţiu, ir visa kuo kitu. 77. Puikybę reikia gesinti labiau negu gaisrą. 78. Liaudţiai reikia ginti įstatymą nelyginant [miesto] mūrą. 79. Įstatymas – ir vieno valiai paklusti. 80. Tie, kurie ţosta su protu, turi stiprintis tuo, kas bendra visiems, – kaip miestas įstatymu ir dar daug stipriau, – mat visi ţmogiškieji įstatymai maitinami vieno dieviškojo; jo valdos siekia tiek toli, kiek tik nori, ir yra pakankamas visiems, ir [juos] viršija. 81. Kilniausieji renkasi Viena vietoj visa ko: amţinai tveriančią šlovę – vietoj marių [daiktų]: tačiau dauguma persisotinę kaip galvijai. 82. Sveikai nuvokti – dorybė didţiausia ir išmintis: tiesą ţosti bei elgtis įsiklausant pagal prigimtį. 83. Visiems ţmonėms duota save pačius paţinti ir sveikai nuvokti. 84. Nemokšiškumą geriau slėpti. 85. Apie didţiausiuosius dalykus nespręskime bet kaip. 86. Kieno tik ţosmes esu girdėjęs, nė vienas to nepasiekia, kad paţintų Išmintinga nuo visų atsiskyrus. 87. Daug ţemės perkasa aukso ieškotojai ir maţa teranda. 88. Išmintin linkę vyrai turi būti geri daugybės dalykų ţinovai. 89. Daugţinybė proto neišmoko, antraip Hėsiodą būtų išmokius ir Pytagorą, ar vėlgi Ksenofaną bei Hekatają. 90. Pytagoras, Mnėsarcho sunus, iš visų ţmonių labiausiai išsimiklino ţiniarinkystėje ir, tuos raštus susirankiojęs, išmintį sau pasidarė, daugţinybę ir suktybę. 93. Priėnėje gimė Biantas, Teutamo sūnus, kurio ţos-mė vertesnė negu kitų. 94. Kokį gi protą ar nuovoką jie turi? Nuo liaudies dainių jie sutirpsta ir minią ima per mokytoją, neţinodami, jog „daugel blogų, maţa gerų“. 95. Šunes loja ant nepaţįstamų. 96. Kvaišas ţmogus linkęs būti sukrėstas kiekvienos Ţosmės. 98. Hėrakleitas peikia sukūrusįjį: „O kad vaidas praţūtų iš tarpo dievų ir ţmonių“. 100. Atrodo, pasak kai kurių [Talis] pirmas ėmėsi ţvaigţdininkystės. [...] Apie tai liudija ir Hėrakleitas. 101. Neturime [kalbėti ir elgtis] it savo gimdytojų vaikai. 103. Eidamas sielos ribų neatrastum, kad ir kokiu keliu trauktum, – tokia joje ţosmės gelmė. 104. Sausas spindesys – išmintingiausia ir kilniausia siela. 105. Sieloms mirtis – tapti vandeniu, vandeniui mirtis – tapti ţeme: iš ţemės randasi vanduo, o iš vandens – siela. 106. Vyras, kai pasigeria, eina vaikio nebrendėlio vedamas, griuvinėdamas, kur traukia nenutuokdamas – mat drėgną sielą turi. 108. Ţmonėms ne geriau pasiekti ko jie nori: sveikatą malonią ir gerą padarė liga, sotį – alkis, poilsį – triūsas. 3 109. Sunku kovoti su aistra: ko tik nori, ji perka sielos kaina. 110. Tosna pačiosna upėsna įţengiantiems atplūsta vis kiti ir kiti vandens, ir sielos kyla garais iš drėgmės. 111. Ką galima regėti, girdėti, patirti – tam aš teikiu pirmenybę. 112. Akys ir ausys blogos liudytojos barbarų sielas turintiems ţmonėms. 114. Akys tikslesnės liudytojos uţ ausis. 115. Jei visi esantieji daiktai taptų dūmais, [juos] atpaţintų šnervės. 119. Į tą pačią upę neįmanoma dusyk įţengti. 120. Išsisklaido ir vėl susirenka, o greičiau jau nei vėl, nei vėliau, bet vienu metu susitelkia ir nuslūgsta, ir ateina, ir nueina. 121. Į tas pačias upes įţengiame ir neįţengiame, esame [jose] ir nesame. 123 . Šalti šyla, šilti šąla, drėgni dţiūsta, sausi šlampa. 124. Saulė [...] yra kasdien nauja. 125. Saulė neperţengs saiko – antraip ją atras Erinyjos, Teisybės padėjėjos. 126. Jei Saulės nebūtų, nepaisant kitų ţvaigţdţių, būtų naktis. 127. Daugybės mokytojas – Hėsiodas, dėl kurio jie įsitikinę, kad jis itin daug ţinąs, – tas, kuris nepaţino dienos ir nakties: juk yra viena! 130 a. Susitinkant mėnesiams tris dienas iš eiles nesirodo [mėnuo] – pirmąją, o antroji – mėnesio pradţia: kartais jis pasikeičia per maţiau, kartais per daugiau [dienų]. 130 b . Mėnuo, pasirodęs trečiąją [dieną], tampa pilnatimi šešioliktąją [mėnesio dieną] per keturiolika dienų. [Laiko], kurio trūksta iki saiko, atsikrato per trylika dienų. Hėrakleitas. Fragmentai. Aidai, 1995 Vertimas, įvadas, komentarai – Manto Adomėno 4