11 tema. Ikiteisminio tyrimo bendrosios nuostatos Studijuojantysis šioje temoje įgys žinių ir tam tikrų įgūdžių vertinant situaciją ir sprendžiant klausimus ar atitinkamame visuomeniniame santykyje esama baudžiamojo-teisinio konflikto elementų, įtakojančių baudžiamųjų procesinių uždavinių įgyvendinimą pradedant ir atliekant ikiteisminį tyrimą. Be to įsisavins, kokie valstybės įpareigoti subjektai turi įgaliojimus realizuoti baudžiamojo proceso ikiteisminio etapo paskirtį, šio etapo procesinę tvarką ir tyrimo veiklos eigą bei jos organizavimo svarbiausius bruožus. Temos klausimai 1. Ikiteisminio tyrimo samprata ir paskirtis; 2. Ikiteisminio tyrimo subjektai ir jų įgaliojimai; 3. Ikiteisminio tyrimo pradžia (atsisakymas tyrimą pradėti); 4. Ikiteisminio tyrimo pradžia tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą; 5. Ikiteisminio tyrimo eiga. Kiekviena nusikalstama veika (rengimasis ją padaryti, kėsinimasis arba padarymas baudžiamojoje teisėje ir jos teorijoje apibrėžtais elementais - veikos sudėtimi) visuomet sukuria prielaidas pradėti tam tikrą tyrimą, įrodinėti veiką. Be pradinio tyrimo, kaip tam tikro parengiamojo etapo, dažniausiai neįmanoma asmenų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Dabar įtvirtintas ikiteisminio tyrimo terminas mus orientuoja daryti išvadą tarsi tyrimas garantuoja neišvengiamą teisminį bylos nagrinėjimą, tačiau taip nėra, nebuvo ir ryškėjančios perspektyvos tendencijos aiškiai rodo vis mažesnį būtent teisminį bylų išnagrinėjimo skaičių. Suprantama, kad dėl vis besiplečiančios baudžiamojo persekiojimo pareigūnų diskrecijos jokiu būdu negalime manyti, kad mažėja teismo reikšmė, nes tik teismas turi būtent teisminės valdžios įgaliojimus ir priima galutinius sprendimus reguliuojant baudžiamuosius teisinius konfliktus. Tačiau reikėtų suvokti, kad ikiteisminio etapo rezultatai galutiniams teisiniams sprendimams turi lemiamą reikšmę, nes būtent nuo tyrimo greitumo, kokybiškumo, teisėtumo priklauso, kokiais įrodymais disponuos teisminės institucijos, apskritai proceso dalyviai. Mūsų supratimu, visos nusikalstamų veikų procesinės tyrimo formos orientuoja į tam tikrus teisės aktais nustatyta tvarka įgaliotų subjektų atliekamus tyrimo veiksmus ir kitas priemones, siekiant atskleisti nusikalstamą veiką ir identifikuoti jos kaltininką(us), surenkant būtiną ir pakankamą veikos padarymo įrodymų visumą, užtikrinančią teisėto ir teisingo sprendimo byloje priėmimą. Tik nedidelės nusikalstamų veikų dalies (privataus kaltinimo bylos) padarymo atvejais sprendimai teisme gali būti priimti neatlikus ikiteisminio tyrimo veiksmų. 1. Ikiteisminio tyrimo samprata ir paskirtis Galiojančiame Lietuvos BPK ikiteisminio tyrimo samprata nepateikiama, nėra jame suformuluotų ir ikiteisminiame tyrime sprendžiamų uždavinių. Vis dėlto ikiteisminio tyrimo paskirtis plačiąja prasme negali būti atsieta nuo apskritai baudžiamojo proceso paskirties, t. y. ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos BPK 1 str.). Taigi iš baudžiamojo proceso paskirties normos turinio galime manyti, kad ikiteisminiame tyrime sprendžiami šie pagrindiniai uždaviniai: 1) greitai ir išsamiai (patikimai) atskleisti nusikalstamas veikas; 2) demaskuoti asmenis, įtariamus padarius nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus; 3) sudaryti reikiamas sąlygas išnagrinėti baudžiamąją bylą teisme arba priimti kitokį teisėtą sprendimą. Reglamentuodamas baudžiamojo proceso santykius įstatymų leidėjas taip pat nustato baudžiamojo persekiojimo ypatumus tiriant tam tikras nusikalstamas veikas ir (arba) nagrinėjant atskirų kategorijų baudžiamąsias bylas, skirtingas tam tikrų nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo taisykles, baudžiamojo proceso dalyvių teisinio statuso ypatumus ir kt., tačiau vis vien turi būti sprendžiami tie patys uždaviniai ir laikomasi bendrojo ikiteisminio proceso modelio. Vienaip ar kitaip reguliuojant ikiteisminį tyrimą ir jį atliekant turi būti laikomasi visuotinai pripažintų normų ir principų, įtvirtinančių asmenų lygiateisiškumą, žmogaus laisvės neliečiamumą, draudimą žeminti žmogaus orumą, žmogaus asmens, privataus gyvenimo, būsto neliečiamumą, nuosavybės neliečiamumą, nekaltumo prezumpciją, asmens teisę į gynybą, be pagrindo neapriboti kitų žmogaus teisių ir laisvių. Ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas kvalifikuotai, nešališkai, išsamiai, per šį tyrimą turi būti surinkta tiek informacijos, kad jos pakaktų teisingai išspręsti baudžiamąją bylą teisme ar priimti kitokį teisėtą sprendimą. Ikiteisminis tyrimas, kaip jau minėta, pradedamas ir vykdomas vadovaujantis įtvirtinta baudžiamojo proceso teisėje procesinė forma, kuri gali būti aiškinama ir kaip tam tikros veiklos struktūra, jos organizavimas nuo atitinkamos informacijos atsiradimo momento iki teisinio sprendimo baudžiamojoje byloje įsigaliojimo, įskaitant dalyvaujančių šioje veikloje subjektų procesinę sąveiką. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra skirtingi baudžiamojo proceso etapai. Per ikiteisminį tyrimą yra renkama ir vertinama informacija, reikalinga nuspręsti, kokiomis kryptimis orientuoti ikiteisminį tyrimą ir ar jį baigus baudžiamoji byla turi pasiekti teismą. Tuo tarpu teisminio nagrinėjimo paskirtis įvykdyti byloje teisingumą. Ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylų nagrinėjimas skiriasi ne tik savo paskirtimi, bet ir veiklos organizavimu ir tvarka, įrodinėjimo specifika bei subjektų turimais įgaliojimais. Be to, ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas negali būti suvienyti ir funkcijų atskyrimo reikalavimais, nes nusikalstamą veiką tyręs pareigūnas negali bylos nagrinėti teisme vien jau todėl, kad turi išankstinę nuomonę dėl kaltinamo asmens kaltumo ir kitais pagrindiniais klausimais. Ikiteisminiam tyrimui būdinga sparta, daugiaplanė bei dinamiška veikla atliekant kompleksą veiksmų ir priemonių, panaudojant kriminalistikos ir kitų mokslų žinias, taip pat ribotas viešumas, o teismui, Č. Bekarijos žodžiais, būtinas formalumas ir iškilmingumas, kad nieko nebūtų palikta teisėjo savivalei, kad žmonės žinotų, jog teisiama pagal tvirtas taisykles, o ne kaip papuola ar šališkai. Lietuvos Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime taip pat nurodė, jog garantuojant asmens teisių apsaugą būtina paisyti pamatinių teisinės valstybės principų, kurie reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos ir nepriklausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimą priimtų tik remdamosi teise. pagrindu. Tai įmanoma padaryti, jei procesas yra viešas, šalys turi lygias teises, o teisiniai ginčai, ypač dėl asmens teisių, sprendžiami užtikrinant šiam asmeniui teisę ir galimybę gintis. Tikslinant šią poziciją 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarime tas pats teismas pabrėžė, kad asmuo negali būti pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą ir kriminalinė bausmė niekam negali būti paskirta be tinkamos teisminės procedūros, leidžiančios kaltinamajam žinoti viską, kas jam inkriminuojama ir kuo pagrįsti reiškiami kaltinimai, taip pat parengti ir pateikti įrodymus gynybai. Bylos turi būti nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Gynyba turi turėti galimybę ginčyti poreikį įslaptinti liudytojo duomenis, jo patikimumą ir jo parodymų kilmę[1]. Vis dėlto dabar beveik sutariama, kad teisminio bylos nagrinėjimo galimybės ir ribos priklauso nuo ikiteisminio tyrimo, nes būtent čia surenkami esminiai įrodymai, kurie ir lemia tolesnius sprendimus byloje ir garantuoja teisingą ir sąžiningą procesą. Teisminio nagrinėjimo stadijoje procesiniai sprendimai priimami remiantis ikiteisminio tyrimo rezultatais ir atitinkamais duomenimis, kurie nustatyti iki teismo. Apskritai teismą pasiekia palyginti nedidelė dalis bylų. Kita vertus, ikiteisminio etapo svarbą patvirtina ir tai, kad netgi pasiekusiose teisminį nagrinėjimą baudžiamosiose bylose išteisinamieji nuosprendžiai Lietuvoje tesiekia vos kelis procentus, ir tai rodo ikiteisminiame etape esantį atrankos griežtumą. Lemiamą ikiteisminio etapo pobūdį patvirtina ir tai, kad visais laikais ir visur svarstomi baudžiamojo persekiojimo esminių pokyčių (reformų) klausimai bene visuomet siejami su ikiteisminio tyrimo teisiniu reglamentavimu, atitinkamų pareigūnų įgaliojimais ir tarpusavio sąveika, tyrimo būdais, įrodymais ir įrodinėjimo procesu bei veiklos vadyba atskleidžiant ir tiriant nusikalstamas veikas. 2. Ikiteisminio tyrimo subjektai ir jų įgaliojimai Dabartiniu metu, išskyrus kai kurias modifikacijas (pvz., islamo valstybių), pasaulyje vyrauja du pagrindiniai nusikaltimų tyrimo organizavimo modeliai, siejami su anglųamerikiečių (bendrosios teisės) ir prancūzų-vokiečių (kontinentinės) teisės tradicijomis. Pirmajam būdinga tai, kad nusikaltimų atskleidimo ir tyrimo funkciją visiškai vykdo vykdomosios valdžios institucijos, policija ir kt., o įgyvendinus antrąjį modelį sunkesnių nusikaltimų tyrimas priskiriamas teisminei valdžiai (tardančiajam arba ikiteisminio tyrimo teisėjui). Taikant abu modelius prokuroro tarnybos paprastai atlieka koordinuojanti, kontrolinį ir kaltintojo vaidmenį. Ir sistemoje, kai dominuoja vien policinis tyrimas, ir sistemoje, kai policija veikia su prokuroro tarnyba, kai paliečiamas asmens laisvių ir teisių klausimas, paprastai būtinas dažniausiai teisėjo leidimas. Paisydami teisminės valdžios nepriklausomumo principo kai kurių valstybių įstatymų leidėjai ikiteisminį tyrimą paveda atlikti kartu policijos, prokuratūros ir teismo tardytojo pajėgoms. Ši sistema irgi patyrė tam tikrų pokyčių. Štai ikiteisminis bylų parengimas Prancūzijoje yra trijų formų: parengtinis tardymas, atliekamas teismo pareigūno-tardančiojo teisėjo, kvota dėl aiškių nusikaltimų ir nusižengimų ir preliminarus policijos tyrimas[1]. Generalinio prokuroro patvirtintoje Rekomendacijoje dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant nurodoma, kad prokuroras, organizuojantis, ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujantis, pagal savo kompetenciją privalo: - užtikrinti ikiteisminio tyrimo teisėtumą, kad baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas, o pradėtas būtų nutrauktas esant aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas; kontroliuoti, kaip laikomasi reikalavimo ikiteisminį tyrimą atlikti per kuo trumpiausius terminus; laiku spręsti ikiteisminio tyrimo baigimo klausimą; kontroliuoti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikdami ikiteisminį tyrimą, nepažeidinėtų asmens teisių, numatytų BPK. Nustačius tokius pažeidimus nedelsiant imtis priemonių juos pašalinti; spręsti procesinių prievartos priemonių taikymo būtinumo klausimą; išaiškinti asmeniui dėl neteisėto sulaikymo ar suėmimo pažeistų teisių atkūrimo ir žalos atlyginimo tvarką, kai baudžiamasis procesas nutraukiamas dėl to, kad nenustatyta nusikalstamos veikos požymių; imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti. Organizuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas prokuroras turi ir daugiau įstatymuose ir kituose teisės aktuose apibrėžtų įgaliojimų (apie juos detaliau bus rašoma vėlesniuose skyriuose). Prokurorų proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas. Aukštesnysis prokuroras ir teismas nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus ir panaikina neteisėtus sprendimus. Prokuratūra įstatymų ir tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais ir tvarka užsienio valstybių įstaigoms ir tarptautinėms institucijoms rengia, teikia ir vykdo jų teisinės pagalbos prašymus[2]. Kaip jau buvo rašyta, ir prokurorams generalinio prokuroro patvirtintos rekomendacijos ir kiti teisės norminiai aktai, formuojantys ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo ir nuosprendžių vykdymo kontrolės praktiką, yra privalomi. Galima pritarti nuomonei, kad Lietuvos prokuratūra, neturėdama formaliai apibrėžtos vietos valstybės valdžių pasiskirstymo sistemoje, bet dėl atliekamų funkcijų, ypač dėl prokuratūros statuso konstitucinio įtvirtinimo bei ypatingų, koordinacinio pobūdžio įgaliojimų teisėtvarkoje gali būti priskirta centrinės teisėsaugos įstaigos kategorijai [3]. Ikiteisminio tyrimo institucijos (jos vadovo) Lietuvoje kompetencija apibrėžiama teise pradėti ikiteisminį tyrimą, teise tvirtinti atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą, teise pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą kai kuriems toje institucijoje dirbantiems asmenims. Instituciniu požiūriu palygindami iki BPK 2003-05-01 įsigaliojimo buvusias parengtinio tardymo ir kvotos įstaigas su ikiteisminio tyrimo įstaigomis jų skaičiaus ženklesnių pokyčių nepastebėsime, nes minėtos kvotos įstaigos (dauguma kurių veiklos turinio prasme buvo ir yra teisėsaugos, teisėtvarkos įstaigos), dabar tiesiog pervardintos ikiteisminio tyrimo įstaigomis nekintant jų funkcijoms, tačiau tardytojo ir kvotėjo procesinių figūrų neišliko, ir nėra apskritai reglamentuotos bent jau panašios nurodyto lygmens profesinės specializacijos, o ikiteisminio tyrimo pareigūno įgaliojimai menkesni. Pagal esamą teisinį reguliavimą kiekvienas esamų ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnas potencialiai gali įgyvendinti ikiteisminio tyrimo funkciją. Be to, dabar ikiteisminio tyrimo pareigūnas (taip pat ir prokuroras) nėra tiesiogiai įpareigojami tyrimą atlikti visapusiškai ar objektyviai, t.y. rinkti tiek asmenį kaltinančias tiek ir teisinančias aplinkybes. Nepaisant to manytina, kad sąžiningo proceso principo reikalavimai vis dėlto adresuotini šiems subjektams, todėl jų funkcijų įgyvendinimas ikiteisminiame tyrime sietini su nešališkumu, tyrimo išsamumu ir proceso sąžiningumu. Konkrečiau ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinė padėtis ir jų galimybės ikiteisminiame etape išryškės vėlesniuose skyriuose. Ir dabartiniu laiku policija Lietuvoje išlieka didžiausią dalį ( per 94 proc.) nusikalstamų veikų ištirianti institucija. Ikiteisminio tyrimo teisėjo funkciją Lietuvoje vykdo apylinkės teismo teisėjas, apylinkės teismo pirmininko paskirtas tam tikrą laiką atlikti įstatymų numatytus proceso veiksmus bei priimti sprendimus. Tai savarankiškas baudžiamojo proceso pakankamai naujas subjektas, kurio atsiradimo ištakos siejamos su senojo BPK papildymu 178 1 str[4]. Lietuvos BPK numatytus veiksmus, ikiteisminio tyrimo teisėjas atlieka gavęs prokuroro prašymą, kurio nagrinėti jis atsisakyti neturi teisės (Lietuvos BPK 19, 173 str.), tačiau savo iniciatyva jis jokių veiksmų neatlieka. Pagal galiojantį Latvijos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymą pagrindiniai baudžiamojo proceso pareigūnai yra: 1) vedantysis procesą asmuo (tyrimo stadijoje –tardytojas, baudžiamojo persekiojimo stadijoje -- prokuroras, teisminėse stadijose -- teisėjas ar teismas); 2) tardymo grupės nariai (tardytojai ir prokurorai); 3) priežiūros prokuroras; 4) procesinių pavedimų vykdytojas; 5) ekspertas (tiek dirbantis ekspertinėje įstaigoje, tiek ir atliekantis vedančiojo proceso asmens pavedimą); 6) revizorius, įgyvendinantis vedančiojo procesą asmens pavedimą; 7) tiesioginis tardytojo viršininkas; 8) aukštesnysis prokuroras; 9) tardantysis teisėjas (teisėjas, kuriam rajono ar miesto teismo pirmininkas atitinkamam terminui pavedė kontroliuoti žmogaus teisių apsaugą baudžiamuosiuose procesuose); 10) palaikantis kaltinimą (Latvijos BPĮ 26 str.). Latvijoje tardymo įstaigos dabar yra valstybinė policija, saugumo policija, finansų policija, karo policija, bausmių vykdymo valdyba, korupcijos prevencijos kovos su korupcija biuras, muitinės įstaigos, valstybės sienos apsaugos įstaiga. Tardytojas turi teisę įstatymo nustatyta tvarka priimti bet kuriuos procesinius sprendimus ir atlikti tardymo veiksmus arba pavesti juos atlikti tardymo grupės nariui ar procesinių pavedimų vykdytojui, siūlyti priežiūros prokurorui pradėti baudžiamąjį persekiojimą, apskųsti savo tiesioginio viršininko nurodymus priežiūros prokurorui, o šio sprendimus ir nurodymus aukštesniajam prokurorui, o paskutinio nurodymus kitam aukštesniajam prokurorui. Tardančiojo teisėjo sprendimus tardytojas turi teisę apskųsti teismo pirmininkui (Latvijos BPĮ 29 str.). Tiesioginis tardytojo viršininkas yra tardymo įstaigos ar jos padalinio vadovas arba jo pavaduotojas, kuriam pasiskirsčius pareigas ar individualiu nurodymu yra pavesta tardymo kontrolė baudžiamajame procese. Jis įpareigojamas: 1) 2) 3) užtikrina, kad pavaldūs jam pareigūnai laiku pradėtų baudžiamąjį procesą; organizuoja procesinių pavedimų vykdytojų darbą; suteikia procesinius įgaliojimus reikiamam skaičiui jam pavaldžių pareigūnų, kad būtų užtikrintas kryptingas baudžiamasis procesas vengiant nepateisinamo vilkinimo; 4) duoda nurodymus apie tardymo kryptį ir tardymo veiksmų atlikimą, jeigu vedantysis procesą asmuo neužtikrina kryptingo tyrimo ar nepateisinamai kišasi į asmeninį gyvenimą arba vilkina tyrimą. Be to, tiesioginis viršininkas turi įstatymu apibrėžtas teises: susipažinti su bylos medžiaga, kuri yra pas jam pavaldų pareigūną; priimti svarbius proceso organizavimo sprendimus, t. y. apibrėžti baudžiamųjų procesų paskirstymo tarp pareigūnų kriterijus, sudaryti tardymo grupes, pakeičiant vadovavimą procesui; dalyvauti atliekamuose jam pavaldžių pareigūnų tardymo veiksmuose; pačiam atlikti tardymo veiksmus apie tai pranešus procesą vedančiam pareigūnui; panaikinti jam pavaldžių pareigūnų priimtus neteisėtus ar nepagrįstus sprendimus. Prokuroras, kuriam pavesta tardymo priežiūra, privalo: duoti nurodymus dėl proceso rūšies pasirinkimo, tardymo krypties arba tardymo veiksmų atlikimo, jeigu vedantysis procesą asmuo neužtikrina kryptingo tyrimo, be reikalo kišasi į asmeninį gyvenimą arba vilkina tyrimą; reikalauti iš tiesioginio tardytojo viršininko pakeisti procesą vedantį asmenį arba tardymo grupės sudėtį, jeigu nevykdomi duoti nurodymai arba padaryti procesiniai pažeidimai, kurie sukelia pavojų baudžiamojo proceso eigai; dalyvauti procesiniuose veiksmuose, kurie nukreipti bendradarbiauti su asmeniu, turinčiu teisę gintis ar teisę rinktis paprastesnį procesą; nagrinėti skundus dėl vedančiojo procesą pareigūno, tardymo grupės nario, procesinių pavedimų vykdytojo ir tiesioginio tardytojo viršininko veiksmų ir sprendimų; spręsti nušalinimo klausimus; nedelsiant perimti vadovavimą baudžiamajam procesui, kai gauna pakankamai įrodymų dėl teisingo baudžiamojo teisinio santykio sureguliavimo. Šiems įpareigojimams vykdyti priežiūros prokuroras turi ir plačias teises. Be to, jis gali dalyvauti posėdyje, kuriame tardantysis teisėjas priima sprendimus dėl procesinių prievartos priemonių taikymo arba specialių tardymo veiksmų atlikimo (Latvijos BPĮ 37 str.). Tardantysis teisėjas Latvijoje jokių tyrimo veiksmų, tarp jų ir apklausų, pats atlikti negali, tačiau baudžiamajame procese jo reikšmė yra didelė: · įstatyme numatytais atvejais sprendžia procesinės prievartos priemonių paskyrimą; · gavęs įtariamojo arba kaltinamojo skundus, sprendžia tardančiojo teisėjo ar proceso vedančiojo asmens paskirtų kardomųjų priemonių pakeitimo ar panaikinimo klausimus; · numatytais įstatymu atvejais priima sprendimus dėl vedančiojo procesą asmens prašymų taikyti specialiuosius tardymo veiksmus; · priima sprendimus dėl skundų apie privataus gyvenimo pažeidimus apklausiant ar dėl nepagrįsto įstatymu saugomų paslapčių pažeidimo; · asmens, pasinaudojusio savo teise gintis, ar nukentėjusiojo prašymu sprendžia archyvinių duomenų, specialių tardymo veiksmų arba pirminių dokumentų pridėjimo prie bylos klausimus; · sprendžia aukštesniam prokurorui pareikštą nušalinimo klausimą ir paveda viena pakopa vyresnei prokuratūrai paskirti aukštesnį prokurorą; · asmens, turinčio gynybos teisę prašymu, sprendžia atleidimo nuo mokėjimo už advokato paslaugas klausimą[5] . Siekiant tinkamai derinti ikiteisminiame procese dalyvaujančių pareigūnų santykius ir jų tarpusavio sąveiką, atidžiau nagrinėtinas Latvijos pavyzdys. Čia įvestas vedantysis procesą subjektas, ir konkrečiame baudžiamojo persekiojimo etape visuomet žinomas tiesioginis, visiškai atsakingas ir visateisis proceso šeimininkas -- tardytojas, prokuroras arba teisėjas (Latvijos BPĮ 40 -- 41 str.). Pragmatiniais sumetimais verti dėmesio ir kitų šioje valstybėje įtvirtintų proceso subjektų -- procesinių pavedimų vykdytojo, ekspertinės įstaigos eksperto, pakviesto eksperto ir revizoriaus statusai, nes analogiškų subjektų Lietuvos baudžiamajame procese nėra arba jie turi skirtingą įgaliojimų apimtį. Procesinių pavedimų vykdytojas Latvijoje yra tardymo įstaigos pareigūnas arba prokuroras, kuriam vedantysis procesą asmuo pavedė atlikti vieną arba kelis tardymo veiksmus, neįtraukiant jo į tardymo grupės sudėtį. Procesinių pavedimų vykdytojas atsako už kokybišką pavedimo atlikimą ir privalo vedantįjį procesą pareigūną informuoti apie visus faktus, kurie gali turėti reikšmės teisėtam ir teisingam baudžiamojo proceso užbaigimui (Latvijos BPĮ 32 str.). Pas mus neretai nekokybiškai atliekamos kratos, poėmiai, nekokybiškai apklausiami asmenys ir kt., nes įstatymo lygmeniu nėra įtvirtinta pavedimo vykdytojo procesinė padėtis ir atsakomybė. 3. Ikiteisminio tyrimo pradžia (atsisakymas jį pradėti) ir tyrimo veiklos organizavimas Skirtingų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose ne visuomet yra griežtai apibrėžtas baudžiamojo proceso pradžios momentas, o su tuo susiję veiksmai dažnai neskaidomi į atskirą etapą ar stadiją. Bendrosios teisės tradicijos valstybėse paprastai nėra reglamentuota, koks pareigūnas ir kokia forma išreiškia sprendimą pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Tiek teorijoje, tiek ir baudžiamojo proceso praktikoje čia ikiteisminio tyrimo pradėjimas siejamas dažniausiai su gautos apie nusikalstamą veiką informacijos patikrinimo momentu. Neretai nurodytos informacijos registracija sutampa su įtariamojo sulaikymu ar areštu. Vis dėlto sprendimą dėl asmens baudžiamojo persekiojimo teismine tvarka dažniausiai priima prokuratūra. Analizuojant parengiamosios stadijos pradžią visų pirma būtina išsiaiškinti, kas gi atsakingas už baudžiamojo proceso pradėjimą. Teisėjas šiame etape nėra aktyvus, nes turi išreikšti savo nuomonę dėl pagrindinių bylos faktų vėliau, todėl negali užsiimti bylos parengimu teisminiam nagrinėjimui. Kaltinimo atskyrimas nuo teisingumo vykdymo funkcijų -- tai bendras principas, nes baudžiamojo proceso specialūs subjektai negali būti priklausomi vienas nuo kito. Ši taisyklė turi ir išimčių. Pvz., daug kur teismas turi įgaliojimus pradėti (iškelti) bylą dėl nusikalstamų veikų, padarytų teisminio bylos nagrinėjimo metu. Moldovoje numatyta, kad jei teismo metu padarius Baudžiamajame kodekse apibrėžtą veiką, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar atsižvelgiant į bylos aplinkybes -- teismo posėdžio pirmininkas nustato veiką padariusį asmenį, apie tai yra užfiksuojama posėdžio protokole, o išrašas iš jo pasiunčiamas prokurorui. Prireikus teisminė instancija gali priimti nutartį apie veikos vykdytojo sulaikymą, ir toks asmuo, kartu su nutarties kopija nedelsiant nukreipiami prokurorui (Moldovos BPK 335 str.)[1]. Tačiau tai retos išimtys. Dauguma bylų inicijuojamos nukentėjusiųjų ir kitų piliečių (t. y. privačių asmenų), o toliau priimami atitinkamų institucijų ir pareigūnų sprendimai, kadangi jie informuojami pirmos grupės asmenų. Dažniausiai nukentėjusieji ir kiti mačiusieji pirmieji suvokia, kad padarytas nusikaltimas. Beveik visos teisinės sistemos suteikia jiems teisę informuoti policiją ar prokuroro tarnybą apie atitinkamą faktą. Kartais numatomas tokio pranešimo privalomumas. Šios teisės ir pareigos išreiškiamos dviem formomis -- priklauso nuo suinteresuotumo laipsnio: 1) atvejais, kai asmuo užkluptas su įkalčiais darant nusikaltimą, daugumoje teisinių sistemų jį gali sulaikyti ir kiti piliečiai ir pristatyti artimiausiam policijos darbuotojui ar kitam pareigūnui ( Vokietijos BPK 127 str.[2] , Prancūzijoje BPK 73 str.)[3]. Moldovos BPK 168 str. nurodoma, kad kiekvienas gali sulaikyti ir pristatyti į policiją ar kurią nors kitą viešos valdžios įstaigą asmenį, užkluptą darant nusikaltimą arba bandantį jį padarius pasislėpti ar pabėgti. Azerbaidžane nusikaltimą matęs asmuo gali padėti baudžiamojo persekiojimo institucijai nusikaltusįjį sulaikyti, taip pat ir jį surišant, o įtariant, kad jis turi ginklą ar kitą pavojingą ir reikšmingą bylai daiktą, apieškojus asmenį juos paimti ir perduoti nurodytai institucijai. Sulaikius privaloma nedelsiant iškviesti policiją, o jei tai padaryti neįmanoma, sulaikytąjį prievarta nugabenti į policiją (Azerbaidžano BPK 149 str.)[4] . Kiekvieno žmogaus teisė sulaikyti nusikaltėlį -- tai vienas iš anksčiau nustatytų būdų, įpareigojančių piliečius dalyvauti vykdant teisingumą; 2) neatsižvelgiant į tai, ar nusikaltėlis užkluptas nusikaltimo vietoje, ar ne, padarius nusikaltimą, nacionalinės teisinės sistemos nukentėjusiuosius ir trečiuosius asmenis baudžiamojoje teisenoje panaudoja kaip informacijos šaltinius. Jau minėta, kad bendrosios teisės šalyse, palyginti su kontinentinės teisės šalimis, nukentėjusiojo vaidmuo ne toks aktyvus, o ypač ikiteisminiame tyrime. Jeigu tyrimas pradėtas, tai ne visuomet reiškia, kad jau prasidėjo baudžiamasis persekiojimas, kuris dažniausiai prasidedamas nuo pareiškiamo oficialaus kaltinimo.Tarp įvairių sistemų valstybių, sprendžiant baudžiamojo persekiojimo pradžios klausimą, labai svarbu tikslingumo principo taikymo ribos. Nors būtino baudžiamojo persekiojimo principas ir numatytas, pvz., Vokietijos BPK 152 str. 2 dalyje, tačiau 153 str. ir toliau išvardytos išimtys iš bendros taisyklės, taip pat ir nusikaltimai, padaryti užsienyje, nusikaltimai, kurie gali būti teisminio persekiojimo objektas tik tais atvejais, kai yra nukentėjusiojo pareiškimas, ir kiti. Tikslingumo faktorius įtvirtintas daugumoje šalių. Baudžiamasis persekiojimas Moldovoje pradedamas užrašant atitinkamą rezoliuciją, o kai baudžiamąjį persekiojimą pradeda pati institucija, apie tai surašomas protokolas, kuris taip pat reiškia proceso pradžią. Rezoliucija arba protokolas, surašyti baudžiamojo persekiojimo institucijos, per 24 val. turi būti patvirtinti vadovaujančio tyrimui prokuroro, kartu jam pateikiant bylos medžiagą. Prieš pradedant baudžiamąjį persekiojimą gali būti atliekama apžiūra, asmens krata bei poėmis (Moldovos BPK 279 str.). Kartu su baudžiamojo persekiojimo pradžios patvirtinimu prokuroras nustato persekiojimo terminą. Jeigu yra kokių nors kliūčių pradėti baudžiamąjį persekiojimą, institucija apie tai praneša prokurorui, kuris sutikdamas su tokiu siūlymu surašo motyvuotą rezoliuciją ir apie tai informuoja baudžiamojo persekiojimo instituciją. Tokia rezoliucija gali būti apskųsta prokuratūros lygio teisminei instancijai (Moldovos BPK 274 str.). Baudžiamasis procesas Latvijoje pradedamas įgalioto pareigūno nutarimu, kuriame nurodomi vada ir pagrindas pradėti procesą, trumpas veikos apibūdinimas, asmuo padaręs veiką (jeigu toks yra nustatytas), įstaiga arba pareigūnas, kuriam pavedamas tyrimas. Nutarimas gali būti ir rezoliucija, kurioje pavedama pradėti baudžiamąjį procesą įstaigai arba pareigūnui. Neatidėliotinais atvejais tokia rezoliucija gali būti fiksuojama netgi pirmame neatidėliotino tyrimo veiksmo protokole. Įdomu tai, kad Latvijos BPĮ yra apibrėžiama, kad baudžiamojo proceso pradžioje nusikalstama veika gali būti kvalifikuota vien pagal objekto priskyrimą atitinkamai nusikalstamų veikų grupei, o tardymo metu surinkus pakankamai įrodymų nusikalstama veika kvalifikuojama pagal konkrečią baudžiamojo įstatymo normą ir tai pažymima baudžiamojo proceso registre. Be to, teisės normoje nurodoma, kad įtariamuoju asmuo gali būti pripažintas ir jam pritaikoma kardomoji priemonė tik tuomet, kai nusikalstama veika yra kvalifikuojama pagal konkrečią Baudžiamojo įstatymo normą (BPĮ 398 str.). Jeigu pradėti ikiteisminį tyrimą nėra pagrindo, įgaliotas pareigūnas rezoliucija atsisako pradėti baudžiamąjį procesą ir apie tai praneša informacijos pateikėjui, išskyrus medikus ar gydymo įstaigas. Žinoma, šis sprendimas gali būti skundžiamas prokurorui ar teismui (Latvijos BPĮ 369-373 str.). Lietuvoje prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Ikiteisminis tyrimas Lietuvoje pradedamas esant šioms prielaidoms (vadoms ar dingstims): 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą (taip pat ir iš nukentėjusiojo asmens) apie nusikalstamą veiką. 2) jeigu prokuroras arba ikiteisminio tyrimo pareigūnas patys nustato nusikalstamos veikos požymius, apie tai surašo tarnybinį pranešimą. Gauta informaciją apie nusikalstamą veiką, registruojama ikiteisminio tyrimo įstaigoje bei, reikalui esant, organizuojamas jos patikrinimas, kuris tačiau nesiejamas su tyrimo veiksmų atlikimu. Jeigu skunde, pareiškime ar pranešime nurodyti faktai gali būti vertinami kaip akivaizdžiai neteisingi, prokuroras, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas ar įgaliotas asmuo prireikus gali paprašyti pareiškėjo tuoj pat raštu tik patikslinti nurodytus faktus apie padarytą nusikalstamą veiką, tačiau kitokių procesinių veiksmų šiame etape atlikti negalima. Taigi įstatymas primygtinai įpareigoja ikiteisminį tyrimą pradėti iš karto gavus pareiškimą ar pranešimą, nes pirminei informacijai tikrinti neskirtas nei terminas, nei galimybė atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Beje, pranešimą dėl nusikalstamos veikos padarymo pateikiantis asmuo remiantis Generalinio Prokuroro rekomendacija “Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo tvarkos“[5] pasirašytinai įspėjamas apie atsakomybę pagal BK 236 str. dėl melagingo įskundimo ar pranešimo apie nebūtą nusikaltimą, nors dabartinio BPK normose panašaus įspėjimo nenumatyta. Tai pagrindžia manymą, kad žemesnės galios teisės aktas viršija įstatymo ribas. Jeigu priimamas sprendimas tyrimą pradėti, prokuroras, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas ar šio įgaliotas asmuo ant pareiškimo, pranešimo ar skundo apie nusikalstamą veiką užrašo rezoliuciją, kurioje turi būti nurodoma ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas. Kiekvienas toks sprendimas užregistruojamas norminiais aktais įtvirtinta tvarka[6]. Apie pradėtą ikiteisminį tyrimą ne vėliau kaip kitą dieną raštu turi būti pranešta asmeniui, padavusiam skundą, pareiškimą arba pranešimą, ir prokurorui. Pranešime prokurorui turi būti nurodyta: ikiteisminio tyrimo įstaiga ir pradėjęs bei atliekantis ikiteisminį tyrimą pareigūnas (pareigūnai); baudžiamosios bylos numeris ir vada (skundas, pareiškimas, pranešimas apie nusikalstamą veiką, tarnybinis pranešimas); pareiškėjo (nukentėjusiojo) asmens duomenys; trumpas įvykio aprašymas, nurodant įvykio vietą, laiką, aplinkybes; nusikalstamos veikos, dėl kurios pradėtas ikiteisminis tyrimas, kvalifikavimas (BK straipsnis); ar nustatytas asmuo (asmenys), padaręs nusikalstamą veiką; galimo įtariamojo (įtariamųjų) asmens duomenys; ar reikia sudaryti tyrimo grupę (nurodant konkrečius pareigūnus); galimybė taikyti supaprastintą procesą (Teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas, pagreitintas procesas). Kaip matome, pranešimo turinys yra nemažos apimties ir jį surašant būtina turėti gana daug duomenų, kurių šiame etape vargiai gali būti. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai skunde, pareiškime ar pranešime nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi. Atsisakydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi surašyti motyvuotą nutarimą, kuriame privalo pagrįsti kodėl yra atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali tik ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovo arba jo įgalioto asmens sutikimu. Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nuorašas siunčiamas skundą, pareiškimą ar pranešimą padavusiam asmeniui. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas nutarimo nuorašą per dvidešimt keturias valandas privalo išsiųsti prokurorui. Ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimągali būti skundžiamas prokurorui, o prokuroro nutarimas – ikiteisminio tyrimo teisėjui. Jeigu prokuroras nepanaikina nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jo sprendimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjui nustačius, kad apskųstas nutarimas yra nepagrįstas ir tuo pačiu neteisėtas, privaloma nurodyti, kokie pažeidimai yra padaryti ir pasiūlyti juos pašalinti. Ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtas sprendimas skundžiamas BPK 65 straipsnyje nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad nors Lietuvos BPK 3 str. yra nurodytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, tačiau nėra numatyta procesinė tvarka, kuri leistų nepradėti ikiteisminio tyrimo ir šiais atvejais, nes negalima atlikti jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų, kurie galėtų patvirtinti vienos ar kitos aplinkybės buvimą, pvz. pateikimas ar poėmis dokumentų, nurodančių asmens amžių, liudytojo apklausa apie įvykio aplinkybes ir kt. Todėl dabartiniu metu, kad būtų nustatytos ir įtvirtintos Lietuvos BPK 3 straipsnyje nurodytos aplinkybės, taip pat privalo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Šioje situacijoje aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas yra negalimas platesnė analizė bus pateikta kalbant apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą. Dėl dabar Lietuvos BPK įtvirtintos ikiteisminio tyrimo pradžios procesinės tvarkos, pašalinusios tyrimo pradėjimo (baudžiamosios bylos iškėlimo) stadiją, vėl kyla diskusijos apie baudžiamojo proceso pradžios reglamentavimo pagrįstumą ir racionalumą. Reikėtų prisiminti, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę baudžiamosios bylos iškėlimo stadijoje, buvo numatyta galimybė atlikti tam tikrus tyrimo veiksmus. Prieš įsigaliojant naujajam BPK, gavus pareiškimą ar pranešimą apie padarytą nusikaltimą, jį tiriantis pareigūnas galėjo išreikalauti reikiamą medžiagą nusikaltimo požymiams nustatyti bei atlikti tokius procesinius veiksmus: liudytojo apklausą, akistatą, parodymą atpažinti, poėmį, asmens kratą, laikiną nuosavybės teisių apribojimą, apžiūrą, parodymų patikrinimą vietoje, tardymo eksperimentą, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimą, reviziją, ekspertizę, gauti specialisto išvadą (senojo BPK 128 str.). Vis dėlto labiausiai žmogaus teises suvaržančių veiksmų -- sulaikymo ir apklausos kaip įtariamojo, telefoninių pokalbių klausymosi, naudoti techninių priemonių atliekant operatyvinius veiksmus, pareikšti kaltinimą šioje stadijoje atlikti nebuvo leista, nes iš pradžių turėjo būti atsakyta į klausimą, ar yra pagrindas pradėti tyrimą (iškelti baudžiamąją bylą). Šiame kontekste negalime sutikti su kai kurių autorių nuomone, kad „Ikiteisminio tyrimo pradėjimas niekieno teisių nesuvaržo, nesukelia jokių kitų neigiamų padarinių, todėl ikiteisminis tyrimas turi būti atliekamas net ir tuo atveju, kai pakankamai tikėtina, jog procesas, atlikus vos keletą tyrimo veiksmų, turės būti nutrauktas“[7]. Yra žinomas ne vienas atvejis, kai informacinių laikmenų ar tam tikros techninės įrangos poėmis iš verslo subjektų, ar netgi pagarsinimas žiniasklaidoje apie pradėtus ikiteisminius tyrimus siejant su atitinkamų asmenų pavardėmis sužlugdė verslą, nepagrįstai pažemino asmens orumą, užkirto kelią perspektyviai karjerai, nors ikiteisminiai tyrimai greitai buvo nutraukti pilnai reabilituojančiais asmenis pagrindais. Lygindami atsisakymų pradėti ikiteisminį tyrimą ir nutrauktų ikiteisminių tyrimų pagal BPK 3 str. 1 d. 1 p. (senojo BPK 5str. 1 d. 1 ir 2 p.) atskirais laikotarpiais skaičius, galime pastebėti vis prastesnes šalyje netinkamo ikiteisminio tyrimo pradėjimo (nepradėjimo) tendencijas, kurios yra apspręstos nesėkmingai sureguliuota teisine procedūra. 2001 2002 2004 2005 2006 metaismetaismetaismetaismetais4228 atsisakyta iškelti baudžiamųjų bylų; 3338 -----II------; 22265 ikiteisminiai tyrimai nutraukti; 26562 ------II------ ; 25433------II------. Taigi, dažnai ikiteisminiai tyrimai prokurorų nurodymu atliekami ir tada, kai nuo pat pradžių yra aiškūs duomenys, kad tyrimas neperspektyvus, pvz. nusikalstamą veiką padarė netinkamas subjektas- asmuo nesulaukęs amžiaus, nuo kurio jis atsakytų pagal baudžiamuosius įstatymus arba yra suėję patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai ir kt. [8] . 4. Ikiteisminio tyrimo pradžia tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą Dėl nusikalstamų veikų, kurios apibrėžiamos Lietuvos BPK 167 straipsnyje ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas ir pastaruoju atveju procesas vyksta bendra tvarka. Be to dėl nurodytų veikų ikiteisminis tyrimas gali būti pradedamas prokuroro inicijuojamu reikalavimu. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu nustatoma, kad įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokurororeikalavimą, požymių, tai ikiteisminis tyrimas dėl tos veikos daromas tik gavus atitinkamą skundą, pareiškimą ar reikalavimą (Lietuvos BPK 167 str.). 2004 m. balandžio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojoskasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 13 d. nutarties, kuria panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendis ir byla nutraukta, nustatė, kad Ž.S. Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu nuteista pagal BK 178 str. 1 d., tai yra už nusikalstamą veiką, kuri įeina į BPK 167 str. 1 d. išvardytų veikų sąrašą, dėl kurių baudžiamasis procesas gali vykti tik gavus nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar pagal prokuroro reikalavimą. Pagal BPK 3 str. 1 d. 6 p. nuostatą baudžiamasis procesas dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BPK 167 str. 1 d., negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. lapkričio 13 d. nutartimi panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 29 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir BPK 3 str. 1 d. 6 p. nustatytu pagrindu baudžiamąją bylą nutraukė konstatuodama, kad baudžiamasis procesas pradėtas nesant nei nukentėjusiojo skundo, nei jo teisėto atstovo pareiškimo, nei prokuroro reikalavimo. Apeliacinės instancijos teismas panaudojo gramatinį įstatymo aiškinimą siaurąja prasme ir nukentėjusiojo pranešimą apie nusikalstamos veikos įvykį policijai, kuris buvo įformintas protokolu-pareiškimu, nepripažino nukentėjusiojo skundu, pagal kurį pradedamas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veiksmų, išvardytų BPK 167 str. 1 d. Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusysis R.P. kreipėsi į policijos komisariatą dėl padarytos vagystės iš jo buto. Vadovaujantis BPK 166 str. toks pranešimas buvo priimtas policijos komisariate ir įformintas protokolu – pareiškimu, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tai neprieštarauja įstatymo prasmei, nes Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nėra nustatyta nei nukentėjusiojo skundo, nei jo teisėto atstovo pareiškimo forma ir turinys. Tai reikia traktuoti kaip išreikštą norą imtis iniciatyvos pradėti baudžiamąjį procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos. Nukentėjusysis R.Požėra tokią iniciatyvą parodė, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir ne jo kompetencija spręsti, kaip turi būti pavadintas ir įformintas pareikštas noras siūlyti pradėti baudžiamąjį procesą. Kitaip jo pranešimo apie nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo įstaigai negalima paaiškinti ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos išvada, išdėstyta 2003 m. lapkričio 13 d. nutartyje, prieštarauja įstatymo prasmei, tai sukliudė teismui priimti teisingą nutartį, todėl LAT kolegiją ją panaikino BPK 369 str. 1 d. 2 p. pagrindu [1] . 5. Ikiteisminio tyrimo eiga. Kadangi prokuroras Lietuvoje yra ikiteisminio tyrimo vadovas, todėl jo nurodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnams yra privalomi. Kaip pabrėžiama ikiteisminio tyrimo veiklą konkretizuojančiose Rekomendacijose, organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant[1] turi būti laikomasi tiesioginio vadovavimo ir asmeninės atsakomybės principo, t. y. konkrečios nusikalstamos veikos tyrimui vadovauti pavedama vienam prokurorui ir su juo tiesiogiai turi būti derinami visi ikiteisminio tyrimo metu iškylantys klausimai ar problemos. Organizuodamas, kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas prokuroras turi teisę reikalauti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas pateiktų susipažinti ikiteisminio tyrimo medžiagą, derintų proceso veiksmų planą ir jo realizavimo terminus, aptartų tyrimo eigą ir rezultatus. Šiais tikslais prokuroras galinustatyti pranešimų apie ikiteisminio tyrimo eigą periodiškumą. Prokuroro nurodymai gali būti žodiniai ir rašytiniai. Jeigu ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras, kuris atlieka ikiteisminį tyrimą, mano, jog tyrimą kontroliuojančio prokuroro nurodymas yra neteisėtas ar nepagrįstas, turi teisę reikalauti, kad prokuroras duotų rašytinį nurodymą. Apie neteisėtą prokuroro nurodymą, nutarimą ar kitokį sprendimą ne proceso tvarka turi būti informuojamas aukštesnysis prokuroras. Prokuroras gali pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą ar atskirus proceso veiksmus kitam ikiteisminio tyrimo pareigūnui, o teisėtų nurodymų nevykdančiam pareigūnui turi teisę iškelti drausmės bylą. Jis turi teisę iškelti drausmės bylą ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, pažeidusiam BPK reikalavimus. Prokuroro nutarimas iškelti drausmės bylą ikiteisminio tyrimo pareigūnui gali būti ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovo apskųstas aukštesniajam prokurorui. Jeigu aukštesnysis prokuroras atsisako patenkinti skundą, šis jo sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui arba jo pavaduotojui. Sprendimą nebausti ikiteisminio tyrimo pareigūno drausmine tvarka aukštesnysis prokuroras turi teisę apskųsti aukštesniosios arba centrinės ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovui. Organizuodamas ikiteisminį tyrimą, prokuroras pagal savo kompetenciją vadovaujasi pagrindiniais reikalavimais: konkretus ikiteisminis tyrimas pavedamas tai ikiteisminio tyrimo įstaigai, kuri pagal savo kompetenciją galėtų išsamiai ir per trumpiausią laiką atlikti ikiteisminį tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką ir kurios veiklos teritorij oje padaryta nusikalstama veika; kitos vietovės prokurorui ar ikiteisminio tyrimo įstaigai atlikti ikiteisminį tyrimą gali pavesti aukštesnysis prokuroras per šį tyrimą kontroliuosiančios prokuratūros aukštesnįjį prokurorą, jeigu tai užtikrins greitą ir išsamų nusikalstamos veikos tyrimą (Lietuvos BPK 174 str.); esant BPK nurodytoms sąlygoms naudotis galimybe ikiteisminį tyrimą užbaigti baudžiamuoju įsakymu ar pagreitinto proceso tvarka; prireikus pagal nustatytą kompetenciją sudaryti tyrimo grupę iš kelių vienos ar skirtingų ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų. Tyrimo grupę iš kelių vienos ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnų sudarytina: kai keli asmenys veikdami bendrai padarė vieną arba kelias nusikalstamas veikas; kai tas pats asmuo padaro kelias nusikalstamas veikas, kai vienas asmuo padaro nusikalstamą veiką, o kitas iš anksto nepažadėjęs slepia ar nepraneša apie padarytą veiką. Tyrimo grupė iš kelių skirtingų ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų sudaroma, jeigu padaromos kelios tarpusavyje susijusios nusikalstamos veikos, kurių tyrimas priskiriamas kelių ikiteisminio tyrimo įstaigų kompetencijai ar atskleidžiant šias nusikalstamas veikas tikslinga pasinaudoti skirtingų įstaigų tyrimo patirtimi. Tyrimo grupė gali būti sudaryta tiek tyrimo pradžioje, tiek tyrimo metu. Prokuroras tiesiogiai vadovauja tyrimo grupei, paskirsto grupės nariams užduotis ir kontroliuoja šių užduočių vykdymą, planuoja tyrimo eigą. Jeigu prireikia tyrimo veiksmus atlikti kitoje vietovėje , prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas gali patys juos atlikti arba tai paveda padaryti atitinkamam prokurorui ar ikiteisminio tyrimo įstaigai. Prokuroras turi teisę pavesti tyrimo veiksmus atlikti kitos vietovės prokurorui arba bet kokiai ikiteisminio tyrimo įstaigai, o ikiteisminio tyrimo įstaiga turi teisę pavesti tyrimo veiksmus atlikti tik tokiai pat kitos vietovės ikiteisminio tyrimo įstaigai. Jeigu atlikti atskirus veiksmus reikia pavesti kitos vietovės kitai ikiteisminio tyrimo įstaigai, su atitinkamu prašymu kreipiamasi į prokurorą. Proceso kodekse yra įtvirtintas privalomumas nustatyta tvarka duotus pavedimus vykdyti per kuo trumpiausius terminus (Lietuvos BPK 175 str.). Generalinio prokuroro rekomendacijoje nurodoma, kad atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo sunkumą, baudžiamosios bylos apimtį ir sudėtingumą , prokuroras pavedime ikiteisminio tyrimo įstaigai gali nurodyti: terminą , iki kurio ikiteisminis tyrimas turi būti užbaigtas; datą, kada ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas turi pateikti pranešimą apie ikiteisminio tyrimo eigą arba atvykti į ikiteisminio tyrimo aptarimą; kai baudžiamojoje byloje nenustatyti įtariamieji, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas po dviejų mėnesių nuo ikiteisminio tyrimo pradžios arba prokuroro nustatytą dieną privalo pateikti prokurorui baudžiamąją bylą; neužbaigus ikiteisminio tyrimo per nurodytą terminą, prokuroras turi teisę pareikalauti iš ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno pasiaiškinti raštu. Kai visą ikiteisminį tyrimą, vadovaudamasis Lietuvos BPK 170 str. dalimi, atlieka prokuroras, ikiteisminio tyrimo terminų kontrolę vykdo aukštesnysis prokuroras. Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, kiek kartų ir kokiam maksimaliam laikui gali būti pratęstas terminas, per kurį prokuroras privalo užbaigti ikiteisminį tyrimą, nustatytas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, priimta išnagrinėjus įtariamojo, jo atstovo ar gynėjo skundą dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo. Sprendžiant termino pratęsimo klausimą (Lietuvos BPK 215 str. 5 dalis), atsižvelgiama į tai, kad ikiteisminis tyrimas turi būti atliekamas per kuo trumpiausius terminus (Lietuvos BPK 176 str. 1 dalis) ir įvertinamos priežastys, dėl kurių ikiteisminis tyrimas nebuvo baigtas per anksčiau ikiteisminio tyrimo teisėjo nustatytą terminą. Jeigu nustatoma, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo baigtas dėl objektyvių priežasčių (neįvykdytas prašymas užsienio valstybių įstaigoms atlikti proceso veiksmus, neatliktos ekspertizės, negautos specialisto išvados ir pan.), ikiteisminio tyrimo terminas turėtų būti pratęstas; jeigu tokių priežasčių nenustatoma – ikiteisminis tyrimas nutraukiamas dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės (Lietuvos BPK 215 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Taigi nors Lietuvos BPK dabar nėra reglamentuojami ikiteisminio tyrimo trukmės terminai (išskyrus, kai taikomos procesinės prievartos priemonės arba asmuo yra apklaustas kaip įtariamasis), Rekomendacija patvirtinta ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarka yra labai detali ir griežta. Prokuroras, jei yra pagrindas ir jeigu tai padės atskleisti nusikalstamas veikas bei išsamiai atlikti tyrimą per trumpiausią laiką, gali priimti sprendimus dėl tyrimų sujungimo ar atskyrimo, t. y. priimti nutarimą sujungti tyrimus arba nutarimą atskirti tyrimus, siekdamas ištirti greičiau ir išsamiau nusikalstamas veikas. Skirtingai nei anksčiau, tyrimų sujungimo ar atskyrimo klausimai reglamentuojami ne BPK, o nemažos apimties Generalinio prokuroro Rekomendacija. Čia nurodoma, kad nusikalstamų veikų tyrimų sujungimas ar atskyrimas neturi pakenkti greitam ir išsamiam nusikalstamų veikų atskleidimui bei tinkamam įstatymo pritaikymui, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tyrimai sujungiami tuomet, kai: • • • keli asmenys yra įtariami bendrininkavę vienoje ar keliose nusikalstamose veikose; vienas asmuo yra įtariamas kelių nusikalstamų veikų padarymu; vienas asmuo įtariamas nusikaltimo padarymu, o kitas – nepranešimu apie šį nusikaltimą ar iš anksto nepažadėtu to paties nusikaltimo ar nusikaltimą padariusio asmens slėpimu ir tai padeda greičiau ir išsamiau ištirti nusikalstamas veikas. Kai tiriant nusikalstamą veiką nustatomi dar ir kitos nusikalstamos veikos požymiai, turi būti surašomas tarnybinis pranešimas ir pradedamas šios nusikalstamos veikos tyrimas. Tokiais atvejais nutarimas sujungti ikiteisminius tyrimus nepriimamas, o jei būtina prokuroras turi priimti sprendimą dėl tyrimų atskyrimo. Tačiau ši tvarka netaikoma, kai: • • • • nustatoma tęstinė nusikalstama veika (tęstine nusikalstama veika laikoma veika, kuri susideda iš tapačių veiksmų, esant vieningai kaltei ir siekiant vieningo rezultato); esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai; asmuo ar susitarę asmenys vieną po kitos padarė kelias vienodai kvalifikuotinas nusikalstamas veikas, kurių kiekviena yra mažareikšmė, tačiau kartu yra pavojingos ir kvalifikuojamos kaip vienas nusikaltimas; nukentėjo keli asmenys dėl vienos nusikalstamos veikos padarymo; nustatomi nauji asmenys, kurie grupėje su anksčiau nustatytais asmenimis padarė tą pačią nusikalstamą veiką. Prokuroras priima sprendimą dėl tyrimų atskyrimo, kai: 1. atliekant tyrimą nustatyta, kad nusikalstamą veiką (veikas) padarė keli įtariamieji ir atlikus visus būtinus tyrimo veiksmus vieno ar kelių iš jų buvimo vieta nenustatyta; 2. vieno ar kelių iš jų asmenybės atlikus visus būtinus tyrimo veiksmus nenustatytos ar vienas iš jų suserga psichine ar kitokia sunkia liga, nustatyta gydymo įstaigos arba atitinkamos ekspertų komisijos; 3. vienoje baudžiamojoje byloje yra baigiamas ikiteisminis tyrimas dalies (vienos arba kelių) nusikalstamų veikų, padarytų vieno ar kelių įtariamųjų, o kitoms, tų pačių įtariamųjų padarytoms, nusikalstamoms veikoms ištirti būtina papildomai laiko; 4. tai būtina norint greičiau ir išsamiau ištirti nusikalstamas veikas[2]. Dėl nusikalstamų veikų, padarytų laivuose tolimojo plaukiojimo metu, ikiteisminio tyrimo organizavimui būdinga tai, kad įstatymas ikiteisminio tyrimo funkcijas paveda atlikti ne įstaigai, o nurodytas pareigas užimančiam asmeniui, todėl laivo kapitonas negali pavesti ikiteisminio tyrimo funkcijas atlikti kitam įgulos nariui. Tolimojo plaukiojimo kapitonai atlieka ikiteisminį tyrimą dėl visų nusikalstamų veikų, kurias padaro laivo įgulos nariai ar keleiviai, tolimojo plaukiojimo metu ir tik laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava tarptautiniais maršrutais, neatsižvelgiant į jų nuosavybės rūšį. Laivo kapitonas ikiteisminį tyrimą atlieka tik tada, kai laivas išvykęs į tolimojo plaukiojimo reisą, o teisėsaugos pareigūnai neturi galimybių atvykti į laivą ir atlikti jame būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Jeigu laive su Lietuvos valstybės vėliava, esančiame kitos valstybės teritorinėje jūroje arba stovinčiame užsienio uoste, padaryta nusikalstama veika, laivo kapitonas taip pat privalo atlikti ikiteisminį tyrimą. Jeigu ikiteisminį tyrimą atliekančiam laivo kapitonui prireikia kreiptis paramos į užsienio valstybės valdžios institucijas, jis privalo kreiptis į artimiausią Lietuvos atstovybę (konsulatą). Lietuvos atstovybės (konsulato) nurodymai dėl bendradarbiavimo su užsienio valstybės institucijomis atliekant ikiteisminį tyrimą yra privalomi. Dokumentai, gauti iš užsienio valstybių valdžios atstovų, turi būti nustatyta tvarka legalizuoti. Nelegalizuotus dokumentus prie bylos galima pridėti tik išimtiniais atvejais, jeigu jų legalizacija negalima. Priežastys, dėl kurių medžiaga negali būti legalizuota, nurodomos kapitono tarnybiniame pranešime. Dėl specifinių aplinkybių laivo kapitonas negali atlikti daugelio tyrimo veiksmų, kuriems būtini teisėjo sankcija, sutikimas arba kuriuos atliekant privalo dalyvauti įtariamojo advokatas (gynėjas). Atlikęs galimus neatidėliotinus tyrimo veiksmus, laivo kapitonas, kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas, turi imtis visų įmanomų priemonių bylą, daiktinius įrodymus ir kitą galimą medžiagą kuo skubiau perduoti Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiajam prokurorui. Galioja bendra taisyklė, kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini (Lietuvos BPK 177 str.). Šie duomenys kol byla bus pradėta nagrinėti teisme, gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina, tačiau draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius nukentėjusiuosius ir įtariamuosius. Reikiamais atvejais prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas įspėja proceso dalyvius ar kitu asmenis, mačiusius atliekamus ikiteisminio tyrimo veiksmus, kad draudžiama be prokuroro leidimo paskelbti ikiteisminio tyrimo duomenis ir tokiais atvejais asmuo pasirašytinai įspėjamas dėl atsakomybės už ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą be leidimo pagal Lietuvos BK 247 str. Ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumą nereikia tapatinti su proceso dalyvių teise susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, nes nukentėjusysis ir jo atstovas, kaip ir įtariamasis bei jo gynėjas bet kuriuo ikiteisminio tyrimo momentu turi teisę su šiais duomenimis susipažinti pateikęs prašymą apie tai prokurorui. Prokuroras turi teisę neleisti susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis ar jų dalimi, jei toks susipažinimas, prokuroro manymu, galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei, tačiau šiuo atveju jis privalo surašyti nutarimą, kuris per septynias dienas gali būti apskųstas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Prokuroras neturi teisės neleisti susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis, jei ikiteisminis tyrimas baigtas ir yra rašomas kaltinamasis aktas. Jeigu įtariamasis yra suimtas, teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis bei teisę daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus turi jo gynėjas, o kai gynėjo atsisako, pats įtariamasis. (Lietuvos BPK 181 str.). Skirtingai nei pas mus, Latvijoje ir, kaip jau buvo minėta, Moldovojeikiteisminio proceso organizavimo dalykai, pvz., dėl tyrimo grupių sudarymo, tyrimų sujungimo ar atskyrimo, pareigūnų tarpusavio sąveikos ir kiti svarbūs ikiteisminio proceso veiklos klausimai, yra reglamentuojami ne rekomendacijomis ar instrukcijomis, o procesinių kodeksų normomis. Taigi ir sprendžiant tyrimo pradėjimo klausimą, tiek ir tyrimą organizuojant bei vykdant prokuroro įgaliojimų apimtis Lietuvoje ryškiai padidėjo . Jau minėjome, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas Lietuvojesavo procesinėmis teisėmis, priklausomumu ir savarankiškumu mažai kuo primena prieš 2003 m. gegužės 1 d. tardytojo įgaliojimus, nes tyrėjas pats negali paskirti jokios kardomosios priemonės, negali savarankiškai ikiteisminio tyrimo nutraukti ar kitaip jį pabaigti, neturi teisės pats skirti ekspertizę, pripažinti asmenį civiliniu ieškovu ir stokoja kitokių galimybių užtikrinti veiksmingą tyrimą. Dėl tokio teisinio statuso pareigūnas patenka labiau į vykdytojo nei savarankiško ir iniciatyvaus tyrėjo procesinę padėtį. Be to, galime įžvelgti ir kitus ikiteisminio tyrimo subjektų sąveikos ir veiklos organizavimo probleminius aspektus. Štai Lietuvos BPK 2 str. įpareigoja prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigas pagal kompetenciją imtis įstatymo numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, tačiau be labai aptakios BPK 18 str. formuluotės, konkrečios normos, reglamentuojančios ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovo įgaliojimus vadovaujant tyrėjams ir kontroliuojant, kaip šie planuoja ir atlieka tyrimą, kodekse nėra. Matyt, yra būtinas konkretesnis nurodytų santykių reglamentavimas, nes ne visuomet galima pasikliauti vien pareigūnų asmeniniu požiūriu, atsakingumu, aktyvumu ir kitomis savybėmis, nesuteikiant atitinkamo procesinio savarankiškumo. Daugelis normų pabrėžia tik prokuroro vaidmenį, kai jis organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja ir kartu kontroliuoja, kaip tyrimas vyksta. Toks tyrimo funkciją vykdančių pareigūnų teisinis reglamentavimas sukelia painiavą ir disfunkciją, nes pasigendama konkretaus ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovo, prokuroro ir tyrėjo, o kartais ir tarp pačių prokurorų santykių apibrėžtumo. Sutiktina, kad apibrėžtas kodeksu, Prokuratūros įstatymu, Prokuratūros statutu, generalinio prokuroro rekomendacijomis ir kitais teisės aktais ikiteisminio proceso pradėjimo ir paskesnio tyrimo Lietuvoje modelis neracionalus, prieštarauja elementariems ikiteisminio tyrimo veiklos organizavimo principams ir neužtikrina proceso dalyvių teisėtų interesų apsaugos ir gynybos[3], varžo nusikalstamų veikų tyrimo procesą ir ignoruoja vieną iš fundamentaliausių ikiteisminio tyrimo principų -nusikaltimo tyrėjo savarankiškumo ir nepriklausomumo principą, nes pagal dabartinį kodeksą nėra asmens, kuris būtų atsakingas už tyrimą. Siekiant efektyvesnės veiklos, reikėtų naujai apsvarstyti pagrindinio ikiteisminio tyrimo subjekto –tyrėjo paskirties, funkcijų ir įgaliojimų tarp jo, įstaigos vadovo ir prokuroro suderinamumo, jų savarankiškumo ir nepriklausomumo bei kitus klausimus. Jeigu dabar neblogai yra išspręstos teisėjo ir prokuroro nepriklausomumo nuo kitų valdžių prielaidos, apibrėžti aukšti kvalifikaciniai reikalavimai užimti nurodytas pareigybes, tai deja visiškai netaikoma ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Nuo 2003 m. gegužės mėnesio jie yra visiškame atitinkamų administracinių institucijų (netgi žemiausio lygio vadovybės) priklausomume. Jų skyrimas vykdyti tyrimo funkciją ir kasdienė darbo drausmės (atitinkamai ir visi kiti skatinimo ar baudimo svertai) kontrolė paliekama žinybai ir jau vien tuo neužkertamas kelias visokiam pareigūnų poveikiui ir įtakoms reikalui esant riboti ar atitinkamai įtakoti tyrimą. Beje, jau buvo minėta, kad kiekviena dabartinė ikiteisminio tyrimo institucija turi realią galimybę neatskleisti ir tam tikrų savo žinybos veiklos (kuri neretai pasireiškia plačia funkcine įvairove) trūkumų ir problemų kuruojant jos kompetencijai priskirtus klausimus. Reikia neužmiršti, kad dauguma jų įgyvendina dar ir operatyvinės veiklos funkciją (policija, STT, FNTT, VSAT, Karo policija, VSD, Muitinė). Manytina, kad vieningos ir centralizuotos prokuratūros sistemos pavyzdžiu gali būti konstruojama ir ikiteisminio tyrimo struktūra, kad ir nacionalinio tyrimo biuro dariniu. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje “Dėl baudžiamosios justicijos sistemos valdymo, siekiant užtikrinti baudžiamosios justicijos efektyvumą ir veiksmingumą”, valstybių narių vyriausybėms rekomenduojama daugiau dėmesio skirti prioritetinių uždavinių nustatymui, darbo krūviui, infrastruktūros, žmogiškųjų išteklių bei informacijos ir ryšių valdymui[4].